Nusivylimo aukos

Sociologai mato tam tikras savižudybės bangas, kurios būna susijusios su mėnulio fazėmis, vasaros kaitra. Net savanoriško išsiskyrimo su šiuo pasauliu būdai turi tam tikrą seką. Pavyzdžiui, ištrauktas iš kilpos žinomas žmogus paskatina ieškoti virvės ir kitus, sumaniusius su gyvenimu suvesti sąskaitas.

Išdavystės kaina

Nusižudymo būdai, deja, taip pat atspindi nelaimėlio socialinę padėtį, išsilavinimą ar tam tikrą nutrūktgalviškumą: nuo pistoleto iki banalios kilpos ar šuolio nuo tilto arba viršutinio namo aukšto. Vitalija V., pasiūliusi šią temą, prisiminė dukros išgyvenimus, kurie taip pat galėjo pasibaigti tragiškai.

Antanina (vardas pakeistas) iki ausų įsimylėjo jau brandaus amžiaus žmogų, draugavo keletą metų, kol suprato, kad jos draugas begėdiškai apgaudinėja. Banali istorija, tačiau kiekvienas tokią dramą išgyvena individualiai. Laimei, mergina nepasirinko aklagatvio, bet pasinėrė į mokslus, o vėliau atsidavė darbui. Kai kas iš šono gal net pavydėjo tokios karjeros, tačiau mažai kas žinojo, kad, sugrįžus į tuščią butą, iš vienatvės vilku norisi kaukti. Motina sakė, kad gali atvirai pabendrauti su dukra, todėl tvirtino, kad Antanina turėjo nemažai galimybių susirasti kitą draugą, galėjo turėti ir draugę, kuriai ant peties galėtų išlieti gyvenimo apmaudą. Galėjo, bet nenorėjo, o gal ir bijojo dar kartą apsirikti. Tačiau baisu gyventi kankinančioje vienumoje. Kaip ištrūkti iš šio nevilties rato?

Pavojinga atsiribojimų siena

Psichologai sako, jeigu sunkiai išgyvename prarastą pasitikėjimą, labai ilgai jo negalime užmiršti, tai esame jautrios ir psichiškai lengvai pažeidžiamos natūros. Manoma, kad tokių daugiau yra tarp moterų, tačiau ir vyrai ne visada būna tokie, kad kuolą ant galvos galėtum tašyti. Vieni, patyrę net pačią skaudžiausią išdavystę, reaguoja ramiai. Atseit, toks gyvenimas – nieko nepadarysi, o kiti visam likusiam gyvenimui nuo pasaulio atsitveria tarsi siena.

Kai lieka randas visam gyvenimui, kai net kyla minčių iš jo išeiti, tai psichologai vadina patologiniais atvejais, kada įvykių vertinimas neatitinka realybės. Tada reikėtų patyrusio psichoterapeuto ar psichoanalitiko pagalbos. Juk perdėtas nepasitikėjimas visais ir visada atsiranda kaip savisaugos priemonė. Žmogus save apsupa nepralaužiama gynyba. Iš pradžių gal tai net sukuria saugumo pojūtį, padeda atsigauti, atsistoti ant kojų. Gilus nusivylimas būna ne tik meilės, draugystės reikaluose. Šiais laikais į depresiją varo verslo partnerių apgaulė. Yra kategorija verslininkų, kurie kartą skaudžiai apgauti daugiau nepasitiki partneriais, nors tai jam grėstų bankrotu. Lieka dirbti vieniši. Kai kas mano, kad nepasitikėjimas – lietuviškas bruožas, kad dėl to pas mus, pavyzdžiui, nesivysto net kooperatinis judėjimas, nes jį reikėtų grįsti verslo partnerių pasitikėjimu.

Specialistai sako, kad užsikrėtęs „absoliutaus nepasitikėjimo” virusu, žmogus patiria dvigubą žalą: iš pradžių pakenkia aplinkiniai, o vėliau jau pats sau pradeda kenkti. Be to, begalinis nepasitikėjimas pažeidžia pasaulėjautą, verčia jausti visada priešišką pasaulį, o dėl to – nerimą, kuris užnuodija gyvenimą, pakenkia sveikatai, gana dažnai stumia į narkomaniją ar alkoholizmą, net savižudybę.

Pamatuotos rizikos nauda

Išdavystę sunku pakelti ir dėl to, kad mes atsiduriame silpnojo pozicijoje: ne mes išdavėme, o mus. Mums net gėda tai pripažinti, negalime, nenorime tapatintis su aukos įvaizdžiu. Tačiau neverta kankintis tik dėl to, kad pasitikėjome. Pasitikėjimas ateina iš mūsų gelmių, šis jausmas yra svarbi mūsų laimės sąlyga. Tai paveldime iš vaikystės, nes vaikai – patiklios būtybės. Tokiems gyvenimas atrodo nepavojingas ir saugus. Visa tai, anot specialistų, yra vaikų energijos, gyvenimo džiaugsmo šaltiniai. Nuo išorinio pasaulio juos saugo simbolinė siena – tėvai. Tačiau ši „tvirtovė” laikui bėgant suyra ir per gyvenimą tenka irtis pačiam. Nekartosim banalaus posakio apie riziką ir šampaną, tačiau nepasitikėti galima konkrečiu asmeniu, bet ne visu pasauliu. Juk visas gyvenimas yra tam tikra rizika. Ją galima mažinti protu ir gyvenimo patirtimi. Pavyzdžiui, mergina, susipažinusi su narkomanu, kur kas daugiau rizikuos susigadinti gyvenimą. O jeigu nepasitikite žmogumi, su kuriuo ilgus metus sąžiningai bendravote, tada blogio ar perdėto įtarumo priežasčių jau reikia paieškoti savyje. Tuo labiau jeigu manysime, kad žmonės „visi tokie”, tai net to nenorėdami save paversime auka. Yra klaida užsisklęsti savyje ir leisti metus vienatvėje tikintis, kad tada tikrai niekas neišduos. Negalima beatodairiškai atstumti žmonių, užuot buvus atsargesniam, su mažai pažįstamu susilaikant nuo pernelyg didelio atvirumo. Jeigu net kiekviename žingsnyje bijosim rizikuoti, tai dar nereiškia, kad tikrai jau niekada nepatirsim išdavystės. Jeigu esame tikintys, tai atsikratyti perdėto įtarumo, atsipalaiduoti, pasitikėti Dievu padės nuoširdi malda. Specialistai netgi pataria, kad verta kurtis tokį įvaizdį: neištikimybė pažemina tą, kuris mus išdavė. Be to, žmogus, pasitikintis savo jėgomis, kur kas mažiau bijos išdavysčių.

Julius Lenčiauskas