Kai imi gilintis į tautos mentalitetą ir nacionalinį charakterį, į galvą nori nenori topteli tokia sąvoka kaip „nacionalinis pasididžiavimas”. Iš istorinių šaltinių žinome, kad savo genuose turime gana daug agresyvumo, naudos troškimo ir brutalumo – kitokie vargu ar būtume išlikę. Tik ar tuo dabar verta didžiuotis? Ypač kai šis „praeities paveldas” visu grožiu atsiskleidžia kriminalinėje kronikoje ir teismų bylose, užkabindamas netgi aukščiausius valdžios sluoksnius.
Visados maniau, kad nacionalinis pasididžiavimas – darbštūs, protingi ir garbingi žmonės, o tautos vertė – jos moralinės nuostatos. Betgi opinija baigia mane įtikinti, kad anaiptol – nacionalinis pasididžiavimas yra cepelinai ir krepšinis. Vieni priklauso buities kultūros sričiai, kitas – tarkim, dvasinei. Apie Kanto moralinį imperatyvą mūsų tauta nebus girdėjusi nei iš žiniasklaidos, nei iš astrologų, taigi nesamo dalyko nacionaliniam charakteriui ir nepriskirsime.
Blogai atsiliepti apie lietuvių krepšinį būtų beveik tas pats, kaip kiaulę į bažnyčią įleisti. Ir nors žaidimo pavertimą religija, o žaidėjų – stabais galime laikyti daugiau juokingu, nei rimtu, juokas neima. Ypač kai kalbama apie aukso medalius, o komandai neužtenka fizinės jėgos ir profesionalių žaidėjų (Belgrade plika akimi buvo matyti, kad komanda neturi įžaidėjo). Jeigu jau ž a i d i mo sferoje trūksta savikritikos ir sveiko proto, ką bekalbėti apie kitas, politinio ir visuomeninio gyvenimo sritis?
Mėgstu krepšinį, bet nelaikau jo religija. Krepšininkų – dievais. Krepšinio komentatorių – žyniais. Krepšinio priskyrimas dvasinių vertybių sričiai ir nacionalinei kultūrai, atrodo, besąs dėsningas ir natūralus (yra netgi toks Kultūros ir sporto rėmimo fondas – įsidėmėkite tai visi, kuriems šios dvi sritys atrodo nesuderinamos kaip įstatymas ir interesas!). Fizinė galia, jėga, priešininko parbloškimas per kautynes – visa tai slypi genuose, yra paveldėta kartu su brutaliu neraštingumu, taigi galima pavadinti nacionaline verte. Pasididžiavimu. Kodėl gi ne? Dar prisiminkime gabių sportui vaikų atranką, specialias mokyklas, privilegijas, kurios rūsčiais pokario metais jaunam sportininkui leisdavo šeimą išmaitinti (maisto talonų pavidalu). „O, sporte, tu – taika!”, – sakydavo rusai „šaltojo karo” metais. „Sveikame kūne sveika siela”, – porindavo senovės romėnai, kuriems labai patikdavo, kai tie sveiki kūnai pribaiginėdavo vienas kitą gladiatorių kautynėse.
Regis, šitie šūkiai nė kiek nepaseno. Jie ir šiandien liudija tam tikrą visuomenės ir valdžios požiūrį į „religinį” fizinės jėgos, politinės bei finansinės galios kultą ir įteisina tam tikros rūšies selekciją. Polinkį investuoti į tai, kas ryškiai matyti, kūniška, vartojama, sulaukia didelio atgarsio. Tai, kas vargiai apčiuopiama, kas nėra „raumuo” – mokslinė ir kultūrinė sfera, gabių mokslui vaikų atranka, mokymas ir išlaikymas – tai, regis, dar neįeina į nacionalinių prioritetų sąrašą. Jaunieji einšteinai, kaip nacionalinio pasididžiavimo objektas, dar negreit nukonkuruos krepšinį. Jei apskritai nukonkuruos.
Tiesą pasakius, 1985-1988-ųjų metų „Žalgirio” kovos su Maskvos CASK plykstelėjo kaip pirmieji „oranžinės revoliucijos” ženklai. Krepšininkai tuomet iš tiesų buvo daugiau nei žaidėjai – juos galima drąsiai pavadinti nacionalinės savigarbos žadintojais ir savotiškais rezistentais, keršijančiais okupacinės armijos klubui už tautos pažeminimą.
Kad šiandien rusų armijos generolai nežemintų mūsų, sakydami, jog rusiškam naikintuvui skraidant virš Lietuvos, NATO lakūnai gėrė alų, o mūsų radarai „miegojo”, reikia šio to daugiau, nei krepšinio ir patriotinių jausmų. Nebus protingų valstybės investicijų – nebus ir kuo didžiuotis.
Renata Šerelytė, rašytoja.