Tarp uostamiesčio gyvenamųjų kvartalų nejučia kyla nematomos sienos, atskiriančios prestižines ir neprestižines miesto erdves.
Tačiau, nors nekilnojamojo turto agentūros tvirtina, esą bene svarbiausias prestižinio kvartalo bruožas – solidi kaimynystė, patys agentai, nuosekliai pasakojantys apie būsto remontą, santechniką, ar instaliaciją, paprastai nekalba apie tai, kas gyvena šalia, nes to daryti jie paprasčiausiai nėra įpareigoti.
Tokios situacijos auka tapusi klaipėdietė „Vakarų ekspresui” pasakojo, jog didžiausiu gyvenime pirkiniu – butu – ji džiaugėsi neilgai. Tik persikrausčiusi į nuosavą būstą ir suvokusi, į kokią aplinką pateko, moteris sakė patyrusi stresą.
Nemaloni kaimynystė
Jau pirmąjį rytą, pasakojo naujakūrė, ją pažadino ankstyvas sambutis į duris. „Nė su kuo iš draugų ar pažįstamų nebuvau susitarusi, tad tiesiog nereagavau”, – prisimena pašnekovė. Tačiau neprašytas svečias esą nesiliovė, klebeno durų rankeną, baladojosi.
Netrukus teko susipažinti su naujuoju kaimynu. „Susidurdavau su juo kone kiekvieną dieną: laiptinėje, lifte. Vakarais šalia jo durų būriuodavosi kažkokie vyrukai”, – pasakoja skaitytoja. Didelį susirūpinimą jai kėlė kaimyno elgesys ir išvaizda.
„Jei paklaustumėte, kodėl, nesugebėčiau atsakyti, tačiau buvau tikra, kad „įsigijau” kaimyną narkomaną”, – tikina pašnekovė.
Moteris pastebi, jog kaimynas nuolat bandė užmegzti kontaktą, tačiau ji esą stengėsi išvengti bet kokio susidūrimo su juo. Galų gale moteriai teko patirti net psichologinį spaudimą. „Vieną vakarą vėl sutikau jį šalia savo durų. Šįkart vyriškis ėmė įkalbinėti įsileisti jį į butą. Man nesutikus, ėmė reikalauti”, – prisimena moteris.
Kitą dieną, pasak skaitytojos, ji kreipėsi į policiją, tačiau ten susidomėjimo šia bėda nesulaukė. „Man buvo pasiūlyta rašyti pareiškimą, tačiau paaiškinta, kad kol kas rimto preteksto nėra: juk kaimynas nieko man nepadarė, – piktinasi moteris. – Tuomet tiesiog karčiai pajuokavau, kad pareiškimą gali tekti rašyti giminaičiams, kai mane išveš į Lėbartus”.
Moteris prisipažįsta, kad nesėdėjo rankų sudėjusi, juo labiau kad policijos pareigūnai informavo, esą trys registruoti šio buto gyventojai yra mirę. „Informavau giminaičius, draugus. Kuriam laikui persikėliau pas draugę ir ieškojau pagalbos pati”, – pasakoja skaitytoja.
„Nežinau, ar agentūros privalo teikti informaciją apie kaimynystę, tačiau aš tokios informacijos negavau. Pirmas klausimas buvusiai buto šeimininkei buvo: kas gyvena šalia? Ji mane nuramino, esą tikrai padori publika. Tik vėliau iš kitų kaimynų sužinojau, kad šalia gyvena… narkomanas”, – prisimena skaitytoja.
Svarbiausias kriterijus – kaimynystė
Nekilnojamojo turto agentūrų darbuotojai vienbalsiai sutaria, jog Klaipėdos butų rinkoje iš tiesų egzistuoja tam tikras skirstymas į paklausius ir nepaklausius gyvenamųjų namų kvartalus. Anot vienos iš jų vadovo Algimanto Bružo, prestižinio kvartalo išskirtinis bruožas ir yra solidi kaiminystė.
Pasak pašnekovo, populiariausi butai yra Miško kvartale, Alksnynės-Pietinės gatvės namuose. „Senamiestis – atskira zona, tačiau būstą čia įkanda įsigyti tik turtingieji”, – sako A. Bružas.
Mažiau paklausūs butai, pasak A. Bružo, yra Minijos gatvėje šalia bendrabučių. „Dėl čia susibūrusios asocialios publikos kenčia aplinkinių gyvenamųjų namų įvaizdis, – teigia pašnekovas. – Prastą reputaciją turi Rumpiškės gatvės penktas, septintas bendrabučiai, Žvejybos uosto senieji namai, kur klesti visokio plauko prašalaičiai: benamiai, narkomanai”.
A. Bružas tikina, esą retai pasitaiko, kad gerame name atsirastų koks „šašas”. „Paklausiame name paprastai formuojasi solidi kaiminystė, o asocialūs asmenys iš ten išstumiami bendrų ekonominių dėsnių. Jei į mus kreipiasi skolų turintis žmogus, mes jam pasiūlome pigesnį būstą. Tokiu būdu vyksta natūrali migracija”, – pasakoja A. Bružas.
Nereglamentuota veikla
Nekilnojamojo turto agentūros iš tiesų negali užtikrinti padorios kaiminystės. Didžiausia problema, anot A. Bružo, – nereglamentuota šių įmonių veikla.
„Nėra aišku, kokią informaciją turi suteikti agentūra, už ką moka klientas, kaip agentūra padengs nuostolius, jei padarys žalos žmogui. Daugelyje ginčų net nėra į ką atsiremti”, – piktinasi pašnekovas. Anot jo, Vyriausybė ir įvairios asociacijos šią problemą ignoruoja jau daugelį metų.
Kitos nekilnojamojo turto agentūros vadovė Indrė Valionienė tikina, kad agentūra neprivalo teikti informacijos apie kaimynystę.
„Mes tokios informacijos neturime, tačiau, jei klientas domisi, nurodome, į ką kreiptis”, – teigia pašnekovė. Anot jos, pats pirkėjas turėtų eiti ir teirautis kaimynų, mat savininkas tikrai nepasakys tiesos.
Dar vienos agentūros vadovas Aivaras Rancevas skundžiasi, jog nėra galimybės teikti tokios informacijos. „Tai kainuotų daug laiko ir pinigų. Tačiau iš praktikos žinome, kokiuse kvartaluose gyvena asocialūs asmenys. Tokiu atveju informuojame klientą”, – tikina pašnekovas.
„Vakarų ekspreso” kalbinti dar kitos agentūros darbuotojai apie būstą sako teikiantys tik dokumentais pagrįstą informaciją. Agentūros vadybininkė Rima Seniūnienė sako raginanti kiekvieną klientą pabendrauti su kaimynais. „Žmogus būstą perka ne už 10 litų, gyvens ne vienerius metus. Aš pati eičiau ir klausinėčiau kaimynų”, – teigia pašnekovė.
Reikia įkalčių
Komentuodamas skaitytojos skundą Klaipėdos Vyriausiojo policijos komisariato atstovas spaudai Albinas Strumyla teigia, kad tokiu atveju galima kreiptis į policiją, tačiau ką ji padarys, jei įtariamas žmogus tuo metu nusikaltimo nevykdo.
„Policijai reikia įkalčių. Galų gale, jei kaimynas informavo, jog šalia gyvena narkomanas, tai dar reikia patikrinti. Eilinis žmogus – ne ekspertas”, – teigia A. Strumyla.
Laiptinėje besimėtantys švirkštai – taip pat ne pretekstas kviesti policiją. Anot pašnekovo, juos ne vietoje gali išmesti bet kas, gal net ligonis.
Tačiau jei kas trukdo gyventi ar ketina įvykdyti nusikaltimą, teisėsaugos pareigūnai, pasak A. Strumylos, privalo reaguoti.
Narkotikų vartotojas – monstras?
Kita vertus, kyla klausimas, ar nuo narkotikų priklausantis žmogus kelia didesnį pavojų nei gatvėse siautėjantys nusikaltėliai, ar šios socialinės grupės baimė nėra perdėta.
Pasak Klaipėdos priklausomybės ligų centro vyriausiojo gydytojo Lino Slušnio, esą visuomenėje sklando iš piršto laužtas mitas, nuo narkotikų priklausantį žmogų paverčiantis monstru.
„Nuo narkotikų priklausantis asmuo yra lygiai toks pat žmogus, kaip ir elgesio sutrikimų turintis paauglys, bet tikrai mažiau pavojingas nei samdomas žudikas”, – teigia pašnekovas.
L. Slušnys tikina, kad labai retai toks žmogus gali padaryti rimtų nusikaltimų, pavyzdžiui, sužaloti, nužudyti. Nuo narkotikų priklausantis žmogus daro nepastebimą, tačiau sunkiai suskaičiuojamą žalą visuomenei.
„Įnikusiam į narkotikus žmogui kasdien reikia nuo 100 iki 500 litų. Taigi jie vagia ir plėšia, laimikį parduoda be mokesčių. Kažkas turi tai kompensuoti”, – teigia pašnekovas.
Be to, pasak L. Slušnio, šiai socialinei grupei priklausantys žmonės nėra naivūs ir kvaili. „Nuo narkotikų priklausantis žmogus paprastai nevogs iš šalia gyvenančio, nes tai kvepia policija ir narkotikų vartojimo apribojimu”, – tikina pašnekovas.
Kita vertus, toks yra tipinis šios socialinės grupės elgesio modelis, tačiau visada būna išimčių. Nė vienas žmogus, pasak L. Slušnio, nėra apsaugotas nuo narkotikų vartotojo, kaip ir nuo bet kokio kito nusikaltėlio gatvėje.
Indra Duotaitė