Lyra – delikati miela draugė

Vipetai – anglų sukurta kurtų veislė, labai patraukli būdo savybėmis, grožiu ir greičiu

Lietuvoje kurtai atsirado visai neseniai. Pavyzdžiui, pirmuosius rusų kurtus (borzoj) 1980 m. atsivežė kaunietis profesorius I.Ragaišis. Tik praėjusio amžiaus pabaigoje Kaune įsikūrus Lietuvos kinologų mėgėjų klubui „Fauna”, kurtų pradėjo daugėti: atsirado gražuoliai saliuki, vipetai, azavakai, levretės, airių vilkogaudžiai, greihaundai, faraonų šunys. Iš visų kurtų (išskyrus levretes) vipetai išsiskiria tuo, kad jie yra vėlyvos selekcijos kūrinys. Tuo tarpu vipetų gentainių kilmės šaknų galima ieškoti Senovės Egipte.

Girionių pažiba

Vipetė Lyra labai grakšti, žinanti savo vertę, tačiau kartu draugiška kalaitė. Girionyse ji išsiskiria iš kitų šunų ne tik aristokartiška išvaizda, paklusnumu, bet ir labai plačiu minkštu antkakliu. „Jos kaklas grakštus ir ilgas, kaip gulbės. Jei Lyra staiga sumanytų padaryti staigų judesį, gali ir sprandą nusilaužti”, – pusiau juokais, pusiau rimtai aiškino vipetės šeimininkė Elena Jakubauskienė, vesdamasi klusniai šalia jos einančią Lyrą. Beje, visi sutikti žmonės vipetę vadino vardu, kalbino. Mat žino, kad ji džiugiai atsakys į pasveikinimus.

Lyra pasivaikščiojimuose neužtrunka, nes namuose jos laukia maži judrūs vipetukai, mėgstantys, kai šeimininkės nėra, pasmaguriauti Elenos gėlyne, palakstyti po kambarius. Beje, kaimynai ir nežinotų, kad Elenos bute auga šitiek vipetukų. Mat šios veislės šunys labai retai loja, todėl juos itin tinka laikyti daugiabučiuose namuose. Be to, jie nedidelio ūgio, švelnūs, neturi specifinio kvapo.

„Aš neturiu jokio vargo su Lyra. Tai labai klusnus šuo. Beje, šis būdo bruožas labai praverčia parodose, kur Lyra skina laurus. Jos išvaizda, matyt, nepriekaištinga, jei pelnė Lietuvos čempionės titulą, o pernai tarp geriausių šalies kurtų tapo dešimta”, – pasakojo Elena.

Artėja pirmosios kurtų lenktynės

Lietuvos kurtų savininkų klubas, vadovaujamas Monikos Taurasevičienės, ketino surengti pirmąsias Lietuvoje kurtų lenktynes paskui mechaninį zuikį. Vipetai iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip maži raumeningi atletai, galintys bėgti ne tik greitai (iki 65 km/val.), bet ir kartu lengvai. Jų greita reakcija, manevringumas, padeda išvengti traumų. Geram vipetui vien sportinių savybių neužtenka. Jo delikatumas ir neagresyvus būdas užkariauja vis daugiau širdžių.

Lenktynėse paskui mechaninį zuikį (tokiu būdu imituojamas tikro kiškio persekiojimas) vipetas bėga su vipetu arba su kitu kurtu kiekvienas paskui savo „zuikį”, kad finišuojant nekiltų peštynių dėl netikro laimikio. Svarbiausia tokiose lenktynėse – jauko varymo mechanizmas, kuris lenktynių metu turi veikti nepriekaištingai, išlaikydamas tokį greitį, kad „zuikis” judėtų reikiamu tempu priešais pašėlusiu greičiu lekiančius kurtus.

Jauko varymo mechanizmas telpa į nedidelį lagaminėlį, kurio vertė yra didžiulė. Maža to, lenktynės vyksta pusės hektaro ar didesniame lauke. Matyt, tai ir yra pagrindinės priežastys, dėl kurių taip ilgai rengiamasi įspūdingoms kurtų lenktynėms.

Kaip sakė Elena, kurtai lenktynėse dalyvauja su specialiomis, netrukdančiomis bėgti skarelėmis. Jos reikalingos tam, kad teisėjams būtų lengviau atpažinti lenktynių dalyvius. Skarelės būna ryškiai rožinių, geltonų ir violetinių atspalvių. Skarelės kurtams parenkamos traukiant burtus.

Vienintelis vargas – kirpti nagus

Vipetė Lyra niekada neatsisako pasivaišinti kefyru ir žalia mėsyte, o vakare labiausiai vertina šiltą maistą. Kol buvo maža, nepaprastai smalsaudavo. „Kartą sūnus išėjo į diskoteką, palikęs ant sofos mobilųjį telefoną. Parėjęs rado tik detalių krūvą, tačiau kitokių nuostolių Lyra nėra padariusi. Atvirkščiai, ji – tikras lobis. Juk kartu su Lyra aš ir ryto aušrą pamatau, ir dviračiu ilgiau važinėju. Maža to, ji akimirksniu geba įveikti mano stresą, kurį dabar dažnas patiria per darbo dieną. Jos švelnumas, prieraišumas – atsvara agresyviai kasdienybei”, – sakė Elena.

Kadangi vipetai mėgsta šilumą, tai Lyra šaltomis žiemos dienomis be jokių ceremonijų palįsdavo po šeimininkės megztiniu. Laukan žiemą eidavo aprengta šiltu palteliu, nes jos gražus kūnelis padengtas labai plonais plaukeliais, pro kuriuos matosi grakštus ir kartu raumeningas kalytės kūnas. Elena tvirtina nesutikusi nė vieno šeimininko, kuris būtų nepatenkintas šiuo kurtu. Yra žinoma, kad vipetas nėra tas šuo, kuris reikalauja dėmesio, vis loja ir rausia žemę. Tvirtinama, kad tam, kuris nori džiaugtis savo šuniu tyliai ir ramiai, vipetas kaip tik. Anot Elenos, vipetai kelia tik vieną rūpestį – beveik kas mėnesį reikia kirpti nagus.

Virginija Skučaitė