Sveikatos apsaugos politikoje vėl neramu. Kodėl? Atrodytų, turėtų būti atvirkščiai: medikų atlyginimai padidinti be streiko, ligoniai ramūs, nes jau seniai susitaikė su tuo, kaip yra.
Nerimsta net ne eiliniai medikai, o gydymo įstaigų vadovai ir aukščiau už juos sėdintieji. Lietuvos gydytojų sąjungai iškovojus medikų atlyginimų didinimui 172 milijonus litų, didesni pinigai pakvipo pirmiausia gydymo įstaigų vadovams. Kas, jei ne jie valdo ne tik kolektyvą, bet ir biudžetą. Antra vertus, sveikatos apsaugos ministras, džiaugdamasis ir didžiuodamasis Vyriausybės bei savo, jos nario, sprendimu skirti papildomai lėšų medikų atlyginimams didinti, kaip atlygį už tai pasižadėjo spartinti sveikatos sistemos reformą.
Ji tęsiasi jau penkiolika metų. „Būtina reformuoti visą sistemą ir tai daryti reikia greitai, kad ir kaip skausminga būtų. Priešingu atveju algoms didinti skirti pinigai susigers kaip vanduo į smėlį ir jokio apčiuopiamo efekto nesulauksime”, – taip prieš mėnesį kalbėjo ministras Žilvinas Padaiga, galvodamas ne vien apie kolegas gydytojus, bet ir, ko gero, apie ligonius.
Pirmasis žingsnis, žengtas per šį laikotarpį, ar bent jo atgarsis Kaune buvo nurodymas ligoninių vadovams mažinti lovų skaičių. Atrodytų, kad pradedame vėl nuo pradžių – nuo sovietinės sveikatos sistemos reformos, kai stacionarinės gydymo įstaigos buvo finansuojamos ne už atliktą darbą, o už tai, kokio dydžio jos yra, tai yra kiek lovų turi. Galvokime, kaip norime, bet Kauno savivaldybė įspėta: jei mieste esančiose ligoninėse bus daugiau nei 3446 lovos, gydymo įstaigos negaus lėšų paslaugų restruktūrizavimo programoms. Joms šiais metais skirta net 30 milijonų litų. Pinigai bus paskirstyti ligoninėms, kurios dalyvauja šioje programoje.
Kauno teritorinė ligonių kasa pasirinko paprasčiausią variantą: restruktūrizuoti, mažinant lovų skaičių. Išties kai kuriose Kaune esančiose ligoninėse laisvą lovą gydymuisi visuomet rasi, ir ne vieną. Ligoniai iš priėmimo skyrių vejami lauk ne todėl, kad nebūtų kur jų guldyti ar liga nebūtų stacionarinio gydymo verta. Bėda ta, kad, viršijus numatytų gydyti ligonių skaičių, už juos niekas nemokės arba mokės mažiau nei šeštadalį paprastai mokamos ir taip menkos sumos.
Tad kam šiemet atiteks 30 milijonų litų? Kam gi priešintis lovų skaičiaus mažinimui, jei galima gauti tokius pinigus ir tiek pat ligonių išgydyti, paspartinus procesą? Beje, lovų skaičių mažinti įspėta Savivaldybė, teturinti savo žinioje vos ketvirtadalį mieste esančių ligoninių. Ne vienos jų kėsinasi didysis monstras – Kauno medicinos universiteto klinikos, kurių priklausomybėn neseniai pateko Romainių tuberkuliozės ligoninė, jau ne vieneri metai kovojama dėl Kauno onkologijos ligoninės, pastaruoju metu panorėta prisijungti uždaromą Vidaus reikalų ministerijos polikliniką, esančią miesto centre. Dėl reformos kitos gydymo įstaigos jungiamos viena prie kitos, kaip, pavyzdžiui, 2-osios klinikinės ligoninės pavaldumui atiteko P.Mažylio gimdymo namai, Infekcinė klinikinė ligoninė. Tai vadinasi restruktūrizacija. Ką tai davė? Pastarosios ligoninės, prijungus ją prie 2-osios klinikinės, medikų atlyginimai gerokai sumažėjo, o pagrindinėje – nepadidėjo. Romainių tuberkuliozės ligoninėje, į kurią šiomis dienomis perkeliami kolegos su savo pacientais iš Kulautuvos, nepasikeitė niekas, išskyrus tai, kad ligoninė nebeturi savarankiškumo ir negali spręsti specifinių, iš toli menkai matomų problemų. Ligonių akimis niekas, juolab į gera, nepasikeitė nė vienoje restruktūrizuotoje gydymo įstaigoje.
Tačiau sveikatos politikai toliau kurpia planus, kaip valdyti milijonus. Naujausias šių planų – inicijuoti Sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo pataisas, kad Lietuvos nacionalinės sveikatos sistemos viešųjų įstaigų steigėjais kartu su apskričių viršininkais ir savivaldybių tarybomis būtų ir valstybiniai universitetai, vykdantys visų trijų pakopų medicinos studijas. Tokių Lietuvoje yra tik du. O būtų nuostabu vienam valdyti visas šalies sveikatos apsaugai skiriamas lėšas! Mūsų, stebuklų, šalyje juk gali atsitikti ir taip. Valdančioji koalicija, kurios daugumą sudaro Darbo partijos nariai, dar nesubyrėjo. Paskubėkite, ponai daktarai, ministrai ir pirmininkai, juolab kol ligoniai tyli.
Marijana Jasaitienė