Tarkime, visa, kas dabar šnekama apie Antaną Bosą, yra netiesa. Tarkime, kad tai – nauja advokatų taktika. Puiku! Jei nerandi kito būdo išteisinti savo klientą – žudiką, tai pasiimi Seimo telefonų sąrašą ir nusižiūri jame tinkamą kandidatą į žmogžudystės užsakovus. Kas čia iš Klaipėdos? Eureka – A. Bosas! Žmogus, „iš matymo” pažįstamas su pačiu Gaidjurgiu. Tinka. Tada nutekini informaciją žurnalistams, o jau jie „iš neoficialių šaltinių” paviešina žinią: „įtariamieji žudikai kaltina Seimo narį užsakius žmogžudystę”.
Sakote – klasta? Gali būti ir taip, tačiau svarbiausias dalykas šioje istorijoje yra ne tai, ar A. Bosas iš tiesų kaltas, ar jis užsakė kokią nors žmogžudystę, ar ne. Svarbiau, kad Seime yra dar ne vienas toks kandidatas į įtariamuosius, kurio reputacija yra tinkama skandalams kelti, įtarimams sėti, o žvelgiant giliau arba iš aukščiau – pasitikėjimui mūsų valstybe griauti.
Sovietmečiu, o po to Sąjūdžio laikais į opoziciją buvo nukreipta visa sovietinės imperijos jėga, visi KGB. Tačiau viskas, ką sugebėta „atkasti” apie disidentus – kad vienas kepykloje dirbdamas bandelę pavogė, o kitas – lipšnus tik vyrams.
Dabartinis Seimas veikia laisvoje Lietuvoje, turi visas galias ir įgaliojimus, tačiau apie jo narius nereikia nieko knisti – viskas paviršiuje. Pradedant bukumu ir nekompetencija, užsigardžiuojant pinigų iš biudžeto bei Europos fondų grobimu ir baigiant desertu – lipšniais santykiais su nusikaltėlių pasaulio atstovais. Taigi klausimas, kas yra tie, kurie valdo mūsų valstybę, – kaip niekada aktualus.
Tie tariami samdomi žudikai, kurie liudija prieš A. Bosą, nėra pirmieji, kurie sumąstė tokią gynybos taktiką. Per Atlantą tokiu pat metodu dėl savo laisvės derasi Gintaras Petrikas. Žmogus, pavarde Urka, tokiu būdu mėgino išsiderėti sau politinio kalinio reputaciją. Politikams numačius panašius skandalus nė minutės už grotų nesėdėję ir šiandien klesti bankų krizės autoriai – patys tikriausi vagys.
Lietuvoje įtraukti politikus į baudžiamąsias bylas siekiant sau palengvinimų ir politinio statuso – normali praktika. Tereikia pasirinkti tokį, prie kurio limpa.
Prie A. Boso „limpa”, nes Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacija kūrėsi sunkiais laikas. Šalyje siautė reketas, banditai nejautė jokio pasipriešinimo iš teisėsaugos. Kažkam reikėjo palaikyti ryšį su realiomis miesto jėgomis.
Todėl tie anonimiški įtariamų žudikų liudijimai tėra niekai palyginti su tuo, kas bus, kai prabils kiti politikų „draugai” iš anapus įstatymo. Tarkime, Gaidjurgis. Juk jiems bendra su politikais praeitis yra vienintelis šansas dar pamatyti apvalią, o ne kvadratinę saulę.
Tačiau ir be praeities kasinėjimų A. Boso neįtarsi puritoniškumu. Milijonai, medžioklės draustinyje įrengtame elnyne, viešas blaškymasis tarp žmonos ir meilužės. Ir dar gimtadienis Tiškevičiaus rūmuose. Visi šie antriniai požymiai charakterizuoja A. Bosą kaip labai netipišką politinį veikėją. Tokį, prie kurio limpa. O kai limpa, tai ir lipdo.
Taip, kaip prie A. Boso, taip pat ir prie Viktoro Uspaskicho. Juk jeigu žmonės negyventų taip ilgai ir neprisimintų, koks jis buvo prieš 15 metų, tai šiandien gal ne taip kliūtų tas akcentas ir vulgarumas, kurio neišvėdinsi jokiomis pratybomis su amerikietiškais konsultantais.
Netgi tie į save riest i nagai neatrodytų tokie riesti, jei ne tas vaizdas Kėdainiuose prieš 15 metų. Tačiau, kai yra atitinkama biografija, gyvenimo būdas, tai ir limpa.
Ir vėliau lips, nes nė vienas iš jų atgailauti ir gerais darbais praeities nuodėmių išpirkti nė neketina. Priešingai, jie visi kaip Artūras Zuokas – pageidauja būti mylimi tokie, kokie yra. „Abonentas” reikalauja teisės būti A. Zuoku, t.y. sostinės meru. V. Uspaskichas su „Jangila” nori susikraustyti į Vyriausybę. A. Bosas su visa klaipėdietiška praeitimi įsitikinęs, jog jam yra vietos Seime. Pakampėmis patyliukais ten slampinėja ir daugiau tokių, prie kurių labai gerai lips nauji kaltinimai ir nauji skandalai. O lips tai ne todėl, kad jie kalti daugiau nei tie, kurie juos teis, o todėl, kad jie yra akiplėšos ir nenori prisipažinti: „Klydau, supratau savo kaltę, daugiau taip nedarysiu”.
Rūta Grinevičiūtė