Skubančios moters sindromas

Laura Schlessinger, santuokos ir šeimos terapijos specialistė, mano, kad moterys pačios užsineria kilpą ant kaklo, stengdamosi aprėpti tai, kas neaprėpiama.

Nepajėgiu suvokti, kodėl žmona šiaušiasi, jei vyras nori praleisti su ja daugiau laiko. Jie vedę daugiau nei dvidešimt metų, o jis vis dar nori būti su ja. Tai didžiulis komplimentas!

Kalbama ne apie jos kontroliavimą, o apie norą gyventi su ja. Kaip liūdna, kad ji galėjo laiku to ir nesuprasti.

Tokia galvosena – bjaurioji moterų judėjimo, aukštinančio asmeninę sėkmę, darbo įgūdžius, kvalifikaciją, gebėjimus ir feministinės politikos darbotvarkę, bet nuvertinančio meilę, santuoką ir šeimą, pusė. Kai Karen Hughes, prezidento Busho patarėja, nusprendė atsistatydinti, grįžti į Teksasą ir praleisti daugiau laiko su šeima, daugelis feminisčių apkaltino ją moterų išdavyste. Hmmm… O kaipgi „pasirinkimas”?

Ponios Hughes ir milijonų kitų moterų pasirinkimas – atsisakyti visą jų laiką suryjančios karjeros. Kodėl? Daugiausia dėl to, kad feminisčių kovos šūkis „turėti viską” sukėlė didžiulę įtampą, nes nuolat reikia rasti laiko daugybei dalykų, kaltumo jausmą, kad nėra kada rūpintis vaikais, laisvo laiko, kurį norėtų praleisti šiltoje namų aplinkoje, troškimą. Iš tikrųjų atsirado net naujas dirbančių moterų sindromas – vadinamasis „skubančių moterų sindromas”. Šį terminą vartoja medikai, kurie klausosi moterų skundų apie jų užimtumą ir įtemptą gyvenimo būdą.

Šį sindromą apibūdina tokie simptomai: svorio padidėjimas, vangus seksualinis gyvenimas, nepastovi nuotaika ir nuovargis – moteris stengiasi padaryti per daug, nesugeba su tuo susidoroti, jaučia, kad nieko negali atlikti tobulai, girdi priekaištus tų, kurie iš jos šio to tikisi (kaip antai vyras arba vaikai), atsiranda įtampa ir galiausiai viskas baigiasi priešiškumu ir depresija.(…)

Gaunu gausybę laiškų iš jaunų moterų, pasakojančių siaubingas istorijas, kad jos jaučiasi priverstos žvelgti į gyvenimą vienpusiškai, ir dėl to vienpusiškumo jos nuvertina savo šeimą ir santuoką, kartu jos strimgalviais vaikosi finansinės sėkmės, nes tai vertina visuomenė, draugai, kuriuos jos renkasi, kartais taip elgtis spaudžia net jų šeima. Jos prisipažįsta, kad verčiamos jaustis kvailai ir neryžtingai, jei nori pačios auginti savo vaikus (užuot samdžiusios aukles ir pasinaudojusios lopšeliais-darželiais), dirbti trumpesnę darbo dieną arba visai nedirbti (užuot uždirbusios tiek pat, kiek ir jų vyrai), netgi dėl to, kad ilgisi santuokos (užuot gyvenusios susidėjusios arba tapusios vienišomis motinomis).

Šios moterys rašo, jog jų motinos arba anytos pašiepia jas kaip „tingines”, nes jos yra namų šeimininkės ir sėdi namuose su vaikais, o ne siekia karjeros, ir jų draugės niekina jas už tai, kad jos nori ištekėti ir rūpintis savo vyru. Moterys prasitaria apie vienatvę, kurią junta savo aplinkoje, nes tik kelioms jų tėvynainėms brangios tos pačios šeimos vertybės kaip ir joms.

Taigi moterys, kurios aukoja savo gyvenimą šeimai, yra menkinamos, o tos, kurios nori „turėti viską”, galiausiai suserga „skubančių moterų sindromu”. Tiesą sakant, moterys, apimtos šio sindromo, su savo vaikais ir vyrais elgiasi visiškai netinkamai. Kodėl? Kai esi pavargusi ir įsitempusi nuo darbe keliamų reikalavimų, kuriuos turi vykdyti (kitaip rizikuoji būti atleista), dažnai išsilieji ant kitų (net svetimų žmonių kelyje), nes kitaip negali. (…)

Daugelis ištekėjusių moterų, turinčių vaikus, nuvargsta taip, kad jas ima kamuoti ligos arba prasta nuotaika. Problema – ne jų vyrų ir vaikų reikalavimai; ji kyla dėl to, kaip jos suvokia visavertį gyvenimą. „Turėti viską” pradeda panėšėti į sąvoką „visų galų meistrė”. Tai amžinos pinklės. Jei darbas sunkus ir alinantis, laiko nedaug, nieko nespėjate, kaltės jausmas dažniausiai skatina „sugalvoti” daugiau veiklos vaikams, kad galėtumėt pasiteisinti jais nesirūpindama. Tai virsta karštligiška popamokine veikla, kuri baigiasi tuo, kad persitempia ir persidirba ne tik vaikai, bet ir jų tėvai. Sveikas, maistingas, linksmas, jaukias šeimos vakarienes pakeičia greitai paruošiami užkandžiai, o rezultatas – susvetimėjimas, nes kiekvienas šeimos narys užsiėmęs „savais reikalais”.

Laura Schlessinger „Tinkama vyrų priežiūra ir maitinimas”, leidykla „Alma littera”.