Vyriausybei niežti nagai paverslauti

Iki šių metų pabaigos Lietuvos, atrodo, laukia dar vienas trileris, susijęs su „Mažeikių nafta”. Ministras Pirmininkas visiškai neslėpdamas anonsuoja Vyriausybės ketinimus iš Rusijos kompanijos „Jukos” išpirkti jos valdomas akcijas ir kaip galima greičiau bei pelningiau perparduoti.
Ekonomikos apžvalgininkai žiniasklaidoje įvardija du potencialiausius pretendentus į „Mažeikių naftos” akcijas – Rusijos naftos koncerną „Lukoil” ir kompaniją TNK-BP. Dargi tvirtinama, kad pastarasis Lietuvai būtų priimtinesnis.
„Vyriausybė nedarys to, kas būtų nenaudinga Lietuvai, – svarsto Algirdas Brazauskas. – Nieko nebus panašaus kaip su „Williams”, nes blogiau nieko negali būti”. Premjeras taip pat neigia analitikų nuogąstavimus, kad tarpininkavimo sandoris gali pavirsti nuostoliais, – anot jo, gerą baigtį garantuojanti Vyriausybė.
Dėl skonio nesiginčijama: kada „Mažeikių naftoje” buvo blogiau – prie „Williams”, prie „Jukos” ar tada, kai įmonės produkciją ešelonais vogė visi, kas netingėjo, nuo „Mažeikių naftos” vadovų ir iki visų Lietuvos miestų banditų.
Iš pirmo žvilgsnio Vyriausybės tikslas suprantamas ir logiškas. Visų pirma dėl to, kad iš tiesų pavykus sėkmingai išpirkti „Mažeikių naftos” akcijas iš Kremliaus nemalonėn patekusios ir ant bankroto ribos balansuojančios „Jukos”, Lietuvai atsirastų reali galimybė pakeisti 1998 metais pasirašytos ir liūdnai pagarsėjusios sutarties su „Williams” sąlygas („Jukos” jas perėmė įsigydama „Mažeikių naftą” iš amerikiečių). Tai apribotų kai kurias protekcionistines (A.Brazauskas jas kartais vadina absurdiškomis) verslo sąlygas „Mažeikių naftai” ir jos savininkams.
Esu iš tų keistų žmonių, kurie įtariai reaguoja į bet kokius valdžios mėginimus imtis verslo operacijų. Tad, kaip minėjau, iš pirmo žvilgsnio logiška Vyriausybės intencija verčia suklusti. Ši spekuliatyvi operacija (t.y. Vyriausybės noras uždirbti) gali baigtis ne visai taip, kaip planuojama. Ką jau kalbėti apie tai, kad man, kaip ir daugeliui piliečių, kalbos apie valdžios duodamas „garantijas” kelia alergiją. Toks požiūris, prisiminus indėlius bankuose, žemės, kito turto, rublinių indėlių grąžinimą, manyčiau, natūralus ir suprantamas. Kad ir kiek juo piktintųsi Premjeras.
Pamėginsiu pateikti keletą net plika akimi matomų abejonių dėl ketinimų atgauti ir vėl parduoti naftos koncerną.
Pirma. Žinodama spekuliatyvius Lietuvos Vyriausybės ketinimus ateityje tiesiog perparduoti akcijų paketą, „Jukos” savo valdomas akcijas pasistengs parduoti kaip galima pelningiau, galbūt net brangiau už jų tikrąją vertę.
Antra. Kadangi sutartyje su „Williams” numatytos protekcionistinės sąlygos „Mažeikių naftos” verslui lemia didesnį koncerno pelną, potencialus pirkėjas, žinodamas Vyriausybės ketinimus tas sąlygas panaikinti, skaičiuodamas būsimo pelno grąžą, automatiškai mažins akcijų pirkimo kainą.
Trečia. Potencialus pirkėjas, žinodamas Vyriausybės norą iš „Jukos” įsigytas akcijas perparduoti iki metų pabaigos, pasistengs, kad procesas užtruktų kuo ilgiau. Jeigu pajus, kad operacijai įgyvendinti Vyriausybė naudojo trumpalaikes paskolas, potencialus pirkėjas darys viską, kad Lietuvos pusę pradėtų spausti kreditų grąžinimo terminai.
Be išvardytų, yra ir dar daugiau abejonių, dėl kurių jau galima ginčytis. Šiokia tokia iliuzija kvepia A.Brazausko įsitikinimas, kad, į „Mažeikių naftos” akcijas pretenduojant dviem Rusijoje veikiančioms kompanijoms („Lukoil” ir TNK-BP), galima surengti jų varžytuves, kuri daugiau sumokės. Rusų kompanijos paprastai veikia glaudžiais korporatyvinio klubo pagrindais.
Prisiminkime, iki 2000 metų „Mažeikių nafta” nesidomėjo jokia kita kompanija, išskyrus „Lukoil”. Ir tik pastarajai atsisakius savo ketinimų, derybas dėl partnerystės su „Williams” pradėjo „Jukos”. Tai šių eilučių autoriui, „Jukos” atėjus į „Mažeikių naftą”, patvirtino dabar teisiamas buvęs kompanijos prezidentas Michailas Chodorkovskis. Tad vargu ar galima tikėtis „Lukoil” ir TNK-BP aukciono.
Prisiminus dabar oficialiai deklaruojamą ir vykdomą Rusijos „energetinę diplomatiją” užsienyje, apskritai kyla rimtų įtarimų, kad dėl Rusijos naftos kompanijų dalyvavimo sandoryje, susijusiame su „Mažeikių naftos” akcijomis, bus nuspręsta aukščiausiuose Kremliaus kabinetuose. Juo sunkiau pasakyti, kuo baigtųsi sprendimas į Mažeikius įsileisti TNK-BP. Mat po „Jukos” ši naftos kompanija antroji, kuriai pretenzijų dėl nesumokėtų mokesčių pateikė Rusijos valdžia. Vertėtų priminti, kad tarp šios kompanijos akcininkų yra oligarchų grupė „Alfa Group”, prieš kurią kaip tik šiuo metu prasidėjo „užvažiavimai” Kremliaus kontroliuojamoje Rusijos žiniasklaidoje.
Jau vien tai Premjerą turėtų priversti susimąstyti, ar tokia operacija leis uždirbti tiek, kiek tikimasi. Kita vertus, ar Vyriausybė, sandoriui pasiskolinusi nemažų lėšų (neteko girdėti, kad valdžia turėtų laisvų milijardų), neįklimps į dar didesnių skolinių įsipareigojimų pelkę?
Rytas Staselis