Ąžuolai

Sėdi paupio pievoje jau išbalintais plaukais vyriškis ir pasididžiavimo pilnu balsu sako, jog ąžuolai auga tik geresnėje, riebesnėje žemėje. Jų mediena tokia tanki, kad ąžuolinis daiktas sveria kaip metalinis. Ąžuolinis šulinio rentinys tarnauja ne vienai kartai, ąžuoliniai rąstinio namo pamatai ir po šimto metų skamba kaip varpas. Ranka parodo kalvos papėdėje augančius ąžuolus – šakotus, tamsius, su ryškiomis šešėlių salomis parudavusioje pievoje. Juos saugojo proseneliai ir seneliai, tikėdami, kad tą dieną, kai prireiks nepaprastai stiprios medienos, tereikės ateiti prie ąžuolo su pjūklu ir kirviu.
Stiprus medis tapo simboliu. Patys stipriausi vyrai nuo seno buvo vadinami ąžuolais. Ąžuolo vardas tiko garsiems lakūnams, kosmonautams, dideles negandas ištvėrusiems keliautojams, stipruoliams sportininkams, kalėjimų sunkumuose nepalūžusiems politiniams kaliniams, narsiems ir ištvermingiems kariams.
Taip jau įpratome: kad žmogų pavadintume ąžuolu, reikia aukšto ūgio, plačių pečių, galingų raumenų, reikia, kad visada, net ir pačią liūdniausią dieną, būtų sausos jo akys, pakelta galva, o kojos ir rankos nejustų kitus alinančio nuovargio.
Rausiuosi atmintyje, noriu pasitikrinti, kodėl tėviškės žmonės nedidukui Kaziui davė Ąžuolo vardą. Jo galva siekė kaimo vyrų pažastis, trumpos kojos matuodavo visai nedidelius žingsnius, o rankos neapglėbdavo rugių maišo. Ąžuolas, ir tiek. Atsakymo neilgai tenka ieškoti. Prisimenu, kaip jis vienas pasistatė trobą. Kaip pirmas iš visų jaunesnių kaimo vyrų įsikabino į traktoriaus vairalazdes, kaip mokėsi naktimis, bet pranoko kitus ir net ūkio mechanikui aiškindavo, kodėl kombainas barsto grūdus ir ką reikia daryti. Tai jis, kai sudegė tiltas, nepabūgdavo mažute valtele per pavasario potvynį perkelti ligonio per ledus nešančią upę, bristi į šalto vandens stiprius verpetus, kai reikėjo statyti lieptą, šokti į liepsnos apimtą namą ir išnešti dūmuose jau apkvaitusį vaiką, kai visi vyrai šalia tik aimanavo ir šaukėsi pagalbos. Tai jis nepabūgdavo valdžios vyrams pasakyti teisybės, dėl to ne kartą skaudžiai nukentėjo, bet niekam nesiskundė. Vadinasi, be išorinio stiprybės vaizdo, yra kitas, negreitai pamatomas, rodomas ne pasigirti, ne dėl to, kad kas nors pavadintų ąžuolu.
Dėl to ir ąžuolo stiprybė ne vien jo kamieno storumu matuojama.
Kai mąstai apie žmones, akys priverstos tarsi iš naujo atsiverti.
Štai matau į pakalnę atsinešti upės ant kranto išmestų sausų žagarų važiuojančią Juzefą. Kai liko viena su trimis mažais vaikais, visi sakė, jog ji neištvers ir atiduos vaikus, kaip daugelis panašaus likimo moterų padarė, į vaikų namus ar internatą. Tačiau žmonės pamatė, ką, regisi, silpna moteris gali padaryti. Ji pati, be vyrų pagalbos pataisė pirkios stogą, gražiai susitvarkė kambarius, augino gyvulius, šienavo, sėjo ir sodino. Po darbo vietinėje plytinėje rasdavo laiko vaikams, mokė juos darbštumo, atkaklumo ir doros. Ir kai su tvarkingai aprengtais vaikais šventadienį žingsniuodavo į bažnyčią, jai – kaip žymiam ar nusipelniusiam žmogui – pagarbiai nukeldavo kepurę jauni ir seni kaimo vyrai, o moterys pasitikdavo su šilta šypsena ir didžiule pagarba.
O jeigu nepagydoma liga jauną vyrą suraito taip, kad kartais akys iš silpnumo ir skausmo nemato danguje saulės, tai, sako žmonės, gali atsidėti tik maldai ar girtuoklystei. Bet Justinas niekam savo skausmo nerodė. Jis tik suspaudė lūpas, primerkė akis, sugniaužė kumščius. Ir vis tiek jo pageltusiame veide nepranyko noras kasdien padaryti gerų darbų. Net neramu buvo žiūrėti, kaip jis išklerusiu autobusiuku su vaikais važiavo į rajono moksleivių spartakiadą, kaip sveikino nugalėtojus, pirko jiems vaisvandenių ir saldainių, o grįžtant ragino dainuoti. Paskui vėlyvą rudenį beveik kasdien per papilkėjusį alksnyną ėjo pas artimiausią kaimyną, vaikų likimo valiai paliktą vienišą senuką, nes tas sunegalavo ir nevaliojo išsikepurnėti iš didelės, bet tuščios savo gryčios. Eidavo jis per alksnyną pasiramsčiuodamas lazda, retkarčiais sustodamas ir pasižiūrėdamas į papilkavusį rudenio dangų. Nešė parduotuvėje nupirktą duoną, pieno, cigarečių. Kartais ten užkurdavo krosnį ir su senuku kalbėdavo apie metų laikus, šitaip greitai keičiančius vienas kitą.
Dar daug ko galima prisiminti, todėl sėdžiu ant parudavusios paupio žolės netoli tamsialapių ąžuolų ir klausau, kaip žmogus garbina ąžuolus.
Jis, tas vyras su balta pūga plaukuose, visiškai teisus, kad kiekvienas medis vis kitoks, vis kam nors kitam skirtas.
Kai jis kalba apie medžius, o paskui pasakoja gyvenimo istorijas, tereikia viena ir kita sujungti į vieną minčių srautą, paskui įsižiūrėti į tolumas.
Visai nesunku įžiūrėti, kokie mes panašūs į medžius.
Ir ąžuolai ošia tarp mūsų. Kartais pagirti, o kartais ir niekieno nepastebėti.
Petras Naraškevičius