Valdas Adamkus prisiminė moralę. Pasakė, kad ji nėra tik siekiamybė. Esą moraliam dera būti kasdien.
Verčiant iš Prezidentūros Ezopo kalbos, šitą prezidento palinkėjimą galima suprasti labai plačiai.
Pavyzdžiui, kaip naują paraginimą: „Zuokai, atsistatydink!” Arba kaip praregėjimą: „KGB kapitonas neturi vadovauti Lietuvos užsienio politikai”. Arba dar kiečiau – kaip apsisprendimą: „Neleisiu, kad KGB vyresnysis leitenantas savo slaptomis pažymomis diriguotų šalies vidaus politikai”.
Pasirinkti galima bet kurį iš šių variantų, prirašyti naujų (pavyzdžiui, „daugiau Kazickas mano padedamas nebeuždirbs iš „Mažeikių naftos”) ir nesuklysi.
O gal jau ne? Gal V. Adamkus jau pamiršo, kad pats yra asmeniškai ir moraliai atsakingas už tai, kad „abonentas” šiandien Vilniuje tarpsta kaip ketvirtosios stadijos vėžys. Operuoti nebegalima, nes metastazės apėmusios visus valdymo „organus” – A.M.B., beveik visas politines partijas. Tikriausiai ir Prezidento fondą.
O kaip jaučiasi prezidento moralė, kai paaiškėja, kad jo paskirtas ir dengiamas užsienio reikalų ministras kartu su Lenkijos slaptosiomis tarnybomis rūpinosi slaptais Algirdo Saudargo pokalbių įrašais, kai šis 1991-aisiais Vytauto Landsbergio įgaliotas kūrė Lietuvos emigracinę Vyriausybę. Po tokių pratybų bet koks KGB kapitonas yra vertas mažiausiai majoro. O jį globojantis prezidentas? Prezidentas tada pats tampa didelių abejonių ir įtarimų objektu. Tada prisimeni ir jo gerą rusų kalbą, ir vizitus į Maskvą gūdžiais sovietmečiais, o visą tai prisiminęs randi atsakymą į klausimą, kodėl jam gera gyventi su KGB kapitonu. Ogi todėl, kad būti didelėje motinos Rusijos pasiuntinių įtakoje jis įpratęs iš jaunumės.
Tęsiant moralės temą, prezidentui dar derėtų prisiminti, kas tiekė „medžiagą” visiems pastarojo laiko politiniams skandalams. Ar ne jo paskirtas KGB vyresnysis leitenantas Arvydas Pocius? Labai gera paspirtis moralizuojančio prezidento įvaizdžiui.
Kas dėl prezidento pastangų pasireklamuoti piktinantis, jog Vyriausybė nieko nedaro, idant „mieli Lietuvos žmonės” taip smarkiai nekentėtų dėl augančių kainų, tai toks pareiškimas iš šio prezidento lūpų įmanomas tik amnezijos kamuojamoje Lietuvoje. Tik čia galima tikėtis, jog niekas nebeprisimena, kieno dėka šiandien Lietuvoje benzino kainos yra „stichinė nelaimė” nepaisant to, kad įmonė per pusmetį grynojo pelno uždirbo daugiau nei amerikonai teikėsi sumokėti už šios monopolijos akcijas.
Stichine nelaime kainų šuolį pavadinęs premjeras, žinoma, kalbėjo ne apie įmonės pelnus, bet apie savo bejėgiškumą šioje situacijoje. Bejėgiškumą, kurį lemia ne pasaulinė naftos rinka, bet labai konkretus noras kuo greičiau parduoti likusią įmonės dalį.
O kam premjeras turėtų būti dėkingas už būsimo sandorio pelną? Ogi V. Adamkui. Tai jo Prezidentūroje buvo suderėta taip, kad Lietuva prarastų „Mažeikių naftos” kontrolę už tai negavusi nė cento ir dar įsipareigojusi tarnauti visiems būsimiems įmonės šeimininkams (įskaitant būsimą – „Gazprom” ar jo statytinius).
Tą tarnystę šiandien galima stebėti tiesiogiai – degalinių kainoraščiuose ir priglaudę ausis prie premjero patarėjų kabinetų durų. Ten dabar deramasi, kaip kuo greičiau (iki rinkimų) ir kuo keisčiau parduoti likusias „Mažeikių naftos” akcijas.
Tai, ką čia išvardijau, tėra dalis V. Adamkaus moralinės atsakomybės dėl kurios jis prie prezidento darbastalio turėtų ne sėdėti, o klūpoti. Atgailaudamas dėl savo, o ne dėl kieno nors kito nuodėmių.
Rūta Grinevičiūtė
„Vakarų ekspresas”