Kadaise buvęs pramoninis gigantas, nuobodus ir pilkas šiaurinės Ispanijos uostamiestis Bilbao, kurio vengdavo turistai, atsikratė savo senojo įvaizdžio. Miesto centre ant Nerviono upės kranto prieš aštuonerius metus duris atvėręs Gugenheimo muziejus jau dabar lyginamas su Pa-ryžiaus Eifelio bokštu ar Sidnėjaus opera. Metalinį gėlės žiedą, o kai kam laivą primenantis pastatas jau dabar tituluojamas dvidešimto amžiaus antrosios pusės moderniosios architektūros stebuklu. Per pirmuosius savo gyvenimo metus sulaukęs vieno milijono trijų šimtų tūkstančių lankytojų, Bilbao Gugenheimo muziejus jau tapo šio miesto atgimimo simboliu.
Pirmieji įspūdžiai
Pirmą kartą Gugenheimo muziejų pamačiau automobiliui įriedėjus į miesto centrą. Šio pastato neįmanoma neatpažinti. Ir nors jis neužgožia šalia besidriekiančių gyvenamųjų kvartalų ( kadangi yra pastatytas 16 metrų žemiau nei visas miesto centras, o jo aukštis – 50 metrų), muziejaus architektūra tokia netikėta, kad iškart užgniaužia kvapą, – lyg būtum atsiradęs kitoje planetoje, tik trūksta šalia vaikštinėjančių ufonautų.
Į muziejų mūsų grupelė išsiruošė anksti rytą. Kaip įsitikinau vėliau – pasielgėme labai protingai. Nes jau po poros valandų čia driekėsi neįtikėtinos smalsuolių eilės. Paskutinį kartą tokias eiles mačiau prieš dvidešimt metų Maskvoje, Puškino aikštėje, kai čia buvo atidarytas pirmasis Rusijoje „Makdonaldo” restoranas.
Prie moderniosios architektūros šedevro mus pasitiko mielas gyvų gėlių gigantiško dydžio šuniukas. Jo korpusą 1992 metais naudodamas kompiuterines technologijas sukonstravo amerikiečių menininkas Džefas Kūnsas, imituodamas XVIII amžiaus parkų kūrimo tradicijas.
Kontrastas tarp šios švelnumu ir trapumu dvelkiančios gigantiškos gėlių kompozicijos ir titano tvirtovės dar kartą patvirtino, koks įvairus gali būti menas… Tačiau gėlių šunelis, saugantis muziejaus įėjimą, ne atbaido, o greičiau padrąsina žengti į titano ir stiklo karalystę.
Tiesa, prieš tai reikia įsigyti bilietą, kainuojantį 12 eurų, ir nuspręsti, ar reikalingas audiogidas. Pamačiusi, kaip juokingai atrodo žmonės, susirūpinusiais veidais žingsniuojantys po erdvų vestibiulį ir prie ausies laikydami didelius mobiliuosius telefonus primenančius instrumentus, nusprendžiu, kad šį kartą nenoriu informacijos srauto, kuris užgožtų paties pastato teikiamas emocijas.
Fotografuoti viduje draudžiama. Pavyzdingi europiečiai romiai leidžia, kad apsaugos darbuotojai jų fotoaparatus supakuotų į plastikinius maišelius ir juos užklijuotų. Aš iš anksto savąjį įgrūdu į kuprinėlę, nes žinau, kad negalėsiu atsispirti pagundai nusižengti taisyklėms.
Ten, kur draudžiama fotografuoti
Muziejaus ekspozicija eksponuojama trijuose aukštuose. Amerikiečių architektas Frenkas Džiris pastatą kūrė taip, kad jame galėtų tilpti patys gigantiškiausi modernaus meno objektai, o kartu savo vietą atrastų Pikaso ar Miro paveikslai. Pirmajame pastato aukšte – didžiulė 130 metrų ilgio ir 30 metrų pločio patalpa be jokių atramų ar kolonų. Jame puikuojasi plieninės Richardo Serra skulptūros. Jas gali liesti, jose gali pasivaikščioti. Tačiau mano bandymas praeiti spiraliniu labirintu baigiasi tuo, kad apsisuka galva ir pradeda šiek tiek pykinti, tad kitų skulptūrų tūrio išbandyti nebesinori. Ir vis dėlto erdvė palieka įspūdį. Kad galėtumėte įsivaizduoti eksponatų dydį, pateiksiu tik vienos skulptūros, kuri vadinasi „Gyvatė”, matmenis. Tai trys 3 cm pločio banguotos 6,82 metro ilgio ir 4,01 metro aukščio plokštės, pagamintos Vokietijoje specialiai Gugenheimo muziejaus inauguracijos proga. Šiemet prie šios Serra „Gyvatės” galerijoje įkurdintos dar septynios menininko panašaus dydžio skulptūros.
Pasirodo, kad šis muziejaus sparnas, dažnai vadinamas „žuvimi”, tiesiog „palenda” po didžiausiu Bilbao tiltu – Puente de La Salve, taip įsiliedamas į bendrą Nerviono upės ir jos pakrančių vaizdą.
Iš erdvaus vestibiulio laiptais ar stikliniais liftais galima kilti į antrą ar trečią pastato aukštą, kur šiuo metu rodomas actekų imperijos palikimas iš Meksikos. Neįtikėtina, kad moderniam menui skirtame pastate galima sukurti tokias jaukias erdves tradicinei ekspozicijai pristatyti.
Tiems, kas jaučia, jog vienu ypu viso muziejaus neapžiūrės, kad verta bent porą valandų pasivaikščioti upės pakrantėmis, kad sugromuliuotų ne tokią mažą modernaus meno porciją, muziejaus darbuotojai pasiūlys specialią apyrankę, kuri jums leis tą pačią dieną nemokamai sugrįžti į pastatą. Tačiau mūsų grupelė nusprendžia neapsimetinėti meno maniakais ir išsamiau susipažinti su pačiu Bilbao. Tuo labiau kad Nerviono pakrantė muziejaus dėka tapo pagrindine miesto promenada. Šalia muziejaus ją puošia didžiulis bronzinis voras. Tai prancūzų menininkės Luizos Buržua 1999 metais sukurta įspūdinga skulptūra. Mane apima baltas pavydas – ak, kodėl toks voras negalėtų puošti Danės krantinės…
Salotiniame tramvajuje
Nutariame išbandyti modernaus tramvajaus liniją. Nusipirkę už 3 eurus bilietą visai dienai, priglundame prie didžiulių steriliai švarių salotinės spalvos tramvajaus langų. Tyliai skambanti švelni muzika nuteikia romantiškai. Iš Bilbao kilusi Emilija pradeda pasakoti, kaip per dešimtmetį šis miestas pakeitė savo veidą. Po devintąjį dešimtmetį ištikusios pramonės krizės Bilbao valdžiai teko apsispręsti, ką daryti, kad pramoninis miestas taptų turistų traukos centru. Buvo nutarta imtis kardinalių priemonių. Miesto vadovai 1991 metų vasarį kreipėsi į amerikiečių S. Gugenheimo fondą dėl galimo šio dalyvavimo Bilbao rekonstrukcijos projektuose. Jau tų pačių metų gruodį buvo pasirašyta sutartis dėl modernaus meno muziejaus statybos. Kaip prisimena Gugenheimo fondo direktorius Tomas Krensas, baskų nė kiek neišgąsdino faktas, kad miesto biudžetas tokiai idėjai turės paaukoti 150 milijonų dolerių ir nuolat ateityje remti modernųjį meną. Amerikiečiams, išdėsčiusiems savo pastato viziją ir belaukiantiems pašaipios šypsenos, teko patiems nustebti, kai baskai tiesiog paklausė : „Kur pasirašyti?” Fondo direktorius dukart per mėnesį ištisus penkerius metus skraidė į Bilbao, kad galėtų stebėti naujosios žvaigždės gimimą. Ir Gugenheimo muziejus galų gale su kaupu pateisino tiek amerikiečių, tiek baskų viltis.
Be šio projekto, miesto valdžia ėmėsi ir kitų ne mažiau ambicingų sumanymų įgyvendinimo. Kad ir metro įėjimai, primenantys stiklinės sraigės kiauto dalį. Jie vakare ypač nuostabiai puošia miestą. Kadaise pilku laikytas senamiestis atrodo pakankamai spalvingas. Siauros gatvelės, mediniai stiklinti balkonai dvelkia savotiška paslaptimi. Ir niekaip negali įsivaizduoti, kad Bilbao buvo laikomas beveidžiu miestu. Čia apsilankęs supranti, kad šis miestas turi savo veidą ir netgi labai ypatingą.
Barų magija
Norintiems pažinti tikrąją miesto dvasią tiesiog būtina išsiruošti į turą po Bilbao barus. Kaip niekur kitur Ispanijoje, baskų krašte jus nustebins pagyvenusių išsipusčiusių moterų gausa. Pasidabinusios šiemet ypač Ispanijoje madingais plazdančiais sijonais, pasipuošusios auksiniais vėriniais, apsiavusios aukštakulniais, jos išdidžiai žingsniuoja iš vieno baro į kitą, gurkšnoja raudoną vyną, užsikąsdamos išmoningai paruoštais užkandžiais „tapomis”, kuriuos gali tiesiai imti iš lėkščių, išdėliotų ant baro, ir šnekučiuojasi apie gyvenimo smulkmenas bei romiai stebi aplinkinius.
Bilbao baruose vyrauja ypatinga nuotaika. Čia nuolat pilna žmonių. Gana keistai mūsų akims atrodo čia pat ant grindų metamos šiukšlės. Ypač juokingai ir neįprastai baltų panaudotų servetėlių ir nuorūkų krūvose atrodo prašmatnūs aukštakulniai – tarsi dar vienas modernaus meno paveikslas. Žmonės šnekučiuojasi garsiai. Tarp pagyvenusių barmenų ir lankytojų – visiško pasitikėjimo atmosfera. Čia moki už tiek „tapų”, kiek pasisakai, jog esi suvalgęs. Įprasta viename bare išgerti vieną stiklą vyno ar alaus, užkąsti viena ar dviem „tapom” ir keliauti į kitą barą. O norintiems tikrai baskiškos vakarienės geriausia išsiruošti į sidreriją. Nes būtent rūgščių aitrokų obuolių sidru garsus baskų kraštas. Sidrerijos centre stovi didžiulė, kokių keturių metrų aukščio statinė su sidru, iš kurios pats ir įsipili gėrimo. Taisyklės reikalauja, kad į bokalą įsipiltum ne daugiau kaip 50 ml gėrimo, kurio čiurkšlė iš statinės į bokalą turėtų pataikyti per pusmetrį, kad susidarytų puta. Gėrimo turi būti tiek, kad išgertum vienu kartu, nes kitaip dings tikrasis sidro skonis.
Susėdus prie stalo, prasideda baskiškas valgymo maratono ritualas. Visi pietūs ir vakarienė paprastai susideda iš trijų dalių: primo plato, segundo plato ir postres (desertas). Kartais dar pasiūloma ir užkanda (entradas) ar ji sutapatinama su pirmuoju patiekalu.
Pirmasis patiekalas neapsiriboja vien salotomis ar sriubomis. Tai gali būti ir žuvies, įvairiausių jūros gėrybių, daržovių patiekalai, įvairios kiaušinienės, kurios čia vadinamos „tortilla”, blyneliai.
Antrasis, pagrindinis, – dažniausiai jautienos, kiaulienos, avienos ir įvairiausių žuvų kepsnys. Šias valgymo ritualo dalis lydi vynas, sidras ar kiti lengvieji gėrimai pagal kiekvieno norą.
Trečias patiekalas – desertas: pyragas, ledai, vaisiai, sūris ar pudingas. Labai populiarus tipiškas ispanų pudingas flan ar ryžių pudingas „aroz con leche”, kuris man priminė dar vaikystėje vaikų darželiuose tiektą pienišką ryžių sriubą. Desertu pietūs dar nesibaigia.
Po postres būtinas kavos puodelis. Kava geriama atskirai nuo saldumynų. Kavos patiekimo būdai yra keli. Pagrindas – mažas puodelis stiprios espresso kavos. Visoje Ispanijoje tai – café solo. Jeigu į tokį puodelį įpilama truputis šilto pieno, toks gėrimas vadinamas café cortado, o jeigu norite kavos su pienu, gausite didesniame puodelyje tą patį stiprios kavos kiekį, atskiestą didesniu kiekiu šilto pieno. Tai bus café con leche.
Vakarienės šiame krašte prasideda vėlai, dažniausiai devintą ar dešimtą vakare. Nieko čia nestebina vidurnaktį aplink stalus šokinėjantys penkiamečiai ar tėveliai, liūliuojantys vos pasaulį išvydusius kūdikius. Geros tikro bendravimo tradicijos čia tikrai nepamirštos.
Baskai – labai draugiška tauta. Ir tik gatvėje beretėmis ir šautuvais apsiginklavę policininkai atrodo grėsmingai, tačiau realios grėsmės visą savo buvimo laiką Bilbao taip ir nepajutau. Miestas tiesiog alsuoja ištaigingumu ir elegancija. O labiausiai į akis krinta daugiaaukščių namų laiptinės. Marmuras, medis, veidrodžiai, paveikslai ir kilimai – išskirtinis jų bruožas. Ar kada galėsime tuo pasigirti ir mūsų uostamiestyje?
Jolita Kraniauskaitė
neskaiciau..bet jauciu idomus tekstas 😉