Pomėgiu valgyti šunieną pagarsėjusiam Pasvalio rajono Joniškėlio apylinkių seniūnijos Ruškelių kaimo gyventojui Jonui Valentukevičiui atėjo sunkios dienos.
63 metų vyriškis sielvartauja ne tik todėl, kad jau seniai išgaudė ir suvalgė visus palaidus kaimo šunis.
Pamiršti mėgstamos šunienos skonį J.Valentukevičių verčia ir jį užklupusi negalia.
Dabar vyras ir labai norėdamas nebeįstengtų sugauti netyčia į Ruškelius atklydusio keturkojo – po pavasarį atliktos kojų pėdų operacijos jis paeiti begali tik pasiramsčiuodamas lazda.
Kaimas gali atsipūsti
„Bet kaime dabar tapo ramiau. Visi žino – kur pririši savo šunį, ten jį ir rasi, Jonas nesuės”, – „Panevėžio rytui” sakė vienas Ruškelių kaimo gyventojas.
Tėvui pritarė ir kitame to paties namo gale su šeima gyvenantis sūnus.
„Negražu džiaugtis kito žmogaus nelaime, bet kad jau buvo nebeįmanoma. Žiaurus Valentukevičiaus įprotis gaudyti ruškeliečių šunis visiems kėlė siaubą. Ir kaip žmogus gali taip sužvėrėti, juk ne karo metas. Neturi ko valgyti, eik susigauk žuvų, prisirink grybų. Ne toks jau jis vargšas, o tas šunienos valgymas buvo tik grynas pasileidimas”, – piktinosi savo pavardės nenorėjęs pasisakyti vyras.
Kaimynui siūlo kiaulienos
Tapęs neįgaliu šunėdis nebent dar įstengtų suruošti sau pietus iš prie kaimynystėje gyvenančio 55 metų Algio Sadausko ūkinio pastato pririšto šunėko.
Tačiau kaimynas J.Valentukevičiui yra prigrasęs jokiu būdu neliesti jo augintinio.
Savo kiemsargio saugumo dėlei A.Sadauskas šunienos mėgėją vis pavaišina patiekalais iš kiaulienos, kad tik šis paliktų ramybėje jo šunį.
Vyriškis prisipažino specialiai nusipirkęs bekoną, kad namuose būtų mėsos ne tik jo šeimai, bet ir kaimynui.
A.Sadauskas mano, kad dažniau valgydamas kiaulieną J.Valentukevičius nebevarvins seilės į jo šunį.
Galėjo gyvas supūti
Prieš kelias dienas į Ruškelių kaimą nuvykusi „Panevėžio ryto” korespondentė J.Valentukevičių rado labai prislėgtą.
Sunkiai bepaeinantis vyriškis pasiguodė, kad dar balandžio mėnesį jam pradėjo smarkiai skaudėti abi kojas.
„Į dešiniąją koją man įgėlė kažkoks gyvis, po to atsirado didžiulis pūlinys. Gydytojas norėjo koją nupjauti, bet aš nesileidau į kalbas”, – pasakojo J.Valentukevičius.
Medikas vyriškio galūnės neamputavo, tik išpjovė pūlinį.
Po kiek laiko J.Valentukevičius pajuto nežmonišką skausmą pėdose. Kojų pirštai pajuodavo, nuo jų ėmė sklisti bjaurus kvapas. Tačiau vyriškis nė nemanė kviestis medikų pagalbos. Jis tik nebegalėdamas paeiti dienų dienas gulinėjo purvinuose pataluose.
Galbūt būtų ir supuvęs gyvas, jei ne A.Sadauskas.
Kelias savaites nebematęs lauke vaikštinėjančio kaimyno, jis išsigando, ar neatsitiko kokia nelaimė. Ilgai beldėsi į J.Valentukevičiaus namus, bet vidun niekas neįleido.
Tuomet į pradingėlio namus pasiuntė savo žmoną.
Moteriškę vienišius įsileido, šiaip taip atropojęs iki durų.
Pas ligonį pateko pro langą
Pamačiusi, kad kaimynui visai prastai, moteris nedelsdama iškvietė Švobiškio medicinos punkto bendruomenės slaugytoją Elvyrą Juknevičienę.
Tačiau atvykusios felčerės J.Valentukevičius neįsileido.
„Skriskit pro kaminą”, – dar pašaipiai mestelėjo.
Medicinos darbuotojai neliko nieko kita, kaip tik grįžti į darbovietę ir iškviesti greitąją medicinos pagalbą. Bet ir atvykusiems greitosios medikams šeimininkas durų neatvėrė.
Apie J.Valentukevičiaus elgesį buvo pranešta Joniškėlio apylinkių seniūnui Gintautui Povilioniui. Nuvykęs į Ruškelių kaimą seniūnijos vadovas nusprendė kviesti policiją.
Pasak seniūno, pareigūnai tuoj pat sureagavo į kvietimą, tačiau pareiškė neturį teisės be jokio juridinio pagrindo įsiveržti į privatų būstą.
Teko gerokai pasukti galvas, kaip iš namų išprašyti vidun neįsileidžiantį ligonį. Buvo atsargiai išimtas langas, patekta į namą ir iš vidaus atkabintas durų kablys.
Kažin kada valgiusio ir besipraususio J.Valentukevičiaus namuose nosį gniaužė nepakeliamas dvokas. Vyriškis jau nebesispyriojo ir leidosi išvežamas į Pasvalio ligoninę.
Chuliganą išvijo iš ligoninės
„Nieko nepamenu, ką man darė gydytojas. Žinau tik, kad atsibudęs pamačiau po pusę nupjautų abiejų kojų pėdų. Supratęs, kad likau be kojų pirštų, labai susinervinau”, – guodėsi mūsų dienraščiui ruškelietis.
Pasigydęs Pasvalio ligoninės chirurgijos skyriuje, J.Valentukevičius buvo nugabentas į Joniškėlio palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninę. Tuo pasirūpino seniūnija.
Tačiau rūpesčiai su užsispyrusio būdo žmogumi tuo nesibaigė. Pasak seniūno G.Povilionio, pragulėjęs keturis mėnesius Joniškėlio ligoninėje, pacientas prikrėtė eibių ir buvo išvarytas lauk.
Šio fakto nuo korespondentės neslėpė ir J.Valentukevičius.
Jis aiškino, kad jam ligoninėje nepatiko trys dalykai: draudimas rūkyti, gerti ir nuolat burbantis palatos kaimynas.
„Tas Jura man įsiėdė iki gyvo kaulo. Jis nuolat kažką rusiškai bambėdavo neduodamas man išsimiegoti”, – piktinosi pašnekovas.
Įpusėjus rugpjūčiui, J.Valentukevičiui trūko kantrybė ir jis kaimyną gerokai aptalžė šlepete.
Sužinoję apie paciento chuliganišką poelgį, ligoninės administracijos darbuotojai jam liepė nešdintis.
„Ligoninės vyriausiasis gydytojas pasakė eiti lauk. Atrėžiau, kad to padaryti negaliu, nes man apipjaustytos pėdos. Tada mane iš antrojo aukšto į kiemą išvežė invalido vežimėliu ir seniūnijos mašina pargabeno namo”, – pasakojo J.Valentukevičius.
Katiena šunienos nenukonkuravo
Vyriškis teigė, kad Joniškėlio apylinkių seniūnijos socialinės darbuotojos jį lanko, atveža maisto, tad jis nebadauja, bet jis vis tiek labai pasiilgsta šunienos.
Mūsų dienraštis yra rašęs, kad J.Valentukevičius pirmą kartą paragavo šunienos prieš maždaug dvi dešimtis metų, kai buvo išvykęs uždarbiauti į Kazachstaną.
Vyriškis tikino, kad virta ar kepta šuns mėsa yra neapsakomas delikatesas – jos skonis šiek tiek salstelėjęs, o patiekalas viliojamai aromatingas.
Grįžęs į Lietuvą, J.Valentukevičius vis labiau norėjo šunienos, juolab kad spaudė ir vargas. Vyras pasakojo, jog kitąsyk jo pagrindinis maistas būdavęs tik apšalę obuoliai.
Atsisakyti šio pomėgio vyriškio nevertė ir dabar jau mirusi sugyventinė. Nors ji vyriškiui kartais papriekaištaudavo, kad verdama šuniena smarkiai dvokia, tačiau vėliau atlyždavo.
Moters nepasitenkinimą J.Valentukevičius sušvelnindavo pagavęs ir išviręs katę. Mat šunėdžio gyvenimo draugė katieną be galo mėgo.
Tuo tarpu pats J.Valentukevičius pirmenybę atiduodavo šunims.
Šunienos mėgėjas mūsų dienraščiui yra sakęs, kad nudirti šuniui kailį būdavę vieni niekai, nes jis traukiamas esą nusimauna it rankovė.
Tokiu būdu J.Valentukevičius išgaudė beveik visus savo bei aplinkinių kaimų šunis. Jis mano darydavęs gera naikindamas valkataujančius keturkojus.
Kvepia senelių namais
J.Valentukevičius prisipažino, kad savo varganuose namuose jam daug geriau nei tvarkingoje ligoninėje, nes čia jam – laisvė. Vyras visai nesuka galvos, kas bus rytoj.
Tačiau Joniškėlio apylinkių seniūnui G.Povilioniui po to, kai ruškelietis buvo išvytas iš palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės, ramybės nėra. Jis rūpinasi, ką su šiuo seniūnijos gyventoju daryti toliau.
Pasak seniūnijos vadovo, greičiausiai J.Valentukevičių teks apgyvendinti Pasvalio senelių namuose arba Lavėnų pensione.
„Jei be jokios priežiūros neprognozuojamą žmogų paliksime namuose, gali kažin kas nutikti. O tuomet bus apkaltinta seniūnija, kad nesirūpino neįgaliu socialiai remtinu žmogumi”, – G.Povilionis sakė stengsis apsidrausti nuo galimų nemalonumų.
Audronė Filimanavičienė
„Panevėžio rytas”