Taizė – viena iš nedaugelio pasaulio vietų, nepaliaujamai traukianti tūkstantines minias žmonių iš atokiausių pasaulio kampelių.
Kasmet šį vienuolyną aplanko daugybė piligrimų – nuo mažamečių pyplių iki pagyvenusių. O daugiausia čia sutiksi jaunimo – jis čia vyksta nuo ankstaus pavasario iki rudens.
Nemaža jo dalis į šį Šiaurės Prancūzijos miestelį sugrįžta kasmet ir šiame vienuolyne jaučiasi lyg namie. Pokariu susiformavusi krikščioniškoji bendruomenė, kuri vienija per šimtą įvairioms konfesijoms atstovaujančių vienuolių iš keliasdešimties pasaulio šalių, jaunimą traukia nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio.
Savo vieningumu Taizė broliai stengiasi įveikti tautinius ir religinius skirtumus. Kartu su jais jaunieji svečiai meldžiasi, medituoja, muzikuoja, studijuoja Šventąjį Raštą.
Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos dvyliktokė Sandra Veitaitė – viena iš daugelio lietuvių, šią vasarą įsiliejusių į Taizė bendruomenę.
Iš kur sužinojai apie Taizė ir kodėl nusprendei ten vykti?
Rodos, kad ir su kuo kalbėtumeisi, Taizė žino visi. Jau seniai troškau ten nuvykti, bet pavyko tik šią vasarą. Viena mano draugė, kuri į Taizę keliaudavo kasmet, kaskart sugrįžusi man pasakodavo, kaip puikiai ji leidusi laiką, tad aš nebeiškenčiau ir nuvažiavau kartu.
Ir koks buvo pirmasis įspūdis?
Nykoka (juokiasi). Pirmas vaizdas tikrai nėra geriausias: karšta, dulkių debesys, pilna žmonių, tempiančių savo milžiniškus lagaminus ar sveikinančių pažįstamus iš ankstesnių metų… Būna ir tokių, kurie pašiurpsta pamatę palapines, bet man tai problemų nesukėlė.
Nesunku išsiversti be patogumų?
Būtų kvaila, nuvykus į Taizė, tikėtis miegoti dvigulėje minkštoje lovoje. Turi miegmaišį, stogą virš galvos, karštą dušą – daugiau nieko ir nereikia. Juk vykau ne palapinėje gulėti. Žmonių ten labai daug ir visi tokie skirtingi! Mokant anglų kalbą, nėra jokių sunkumų susipažinti. Bendravimas ten – pats nuostabiausias dalykas. Jau šiek tiek pasiilgau to jausmo, kai eidama gatve apsikeiti šypsenomis su kitu praeiviu, prieini trumpam ko nors paklausti, bet kalbiesi visą pusvalandį…
Tai piligriminė kelionė, tačiau į Taizę važiuoja ne vien tikintys. Kodėl?
Todėl, kad ten viskas kitaip, negu mums įprastose bažnyčiose: jokių ceremonijų, privalomų klūpėjimų ir pan. Įžengęs į šventovę, susirandi laisvą vietelę ant grindų, prisėdi ir, jei nori, prisijungi prie tūkstantinės minios, giedančios giesmes iš Taizė repertuaro. Keisčiausia, kai koks nors juodaodis, sėdintis šalia tavęs, gieda lietuviškai. Pajunti tikrą bendrumo jausmą.
Mišių nepraleisdavai?
Tik rytines (juokiasi). Man būdavo per anksti net eiti pusryčiauti, o ką jau kalbėti apie rytines mišias…
Ką veikdavote?
Po pusryčių eidavom dirbti. Mudvi su drauge rinkdavom šiukšles arba plaudavom tualetus. Patikėk, ten tai daryti tiesiog linksma ir nekyla jokio pasibjaurėjimo – jie daugiausia labai švarūs, tad mes nepraleisdavom progos pažaisti vandens karo. Padirbusios gaudavome arbatos su sausainiais – atlygio už triūsą ir pagalbą.
Maldos, meditacijos, darbas – dienotvarkė nesikeičia visą savaitę…
Man nepabodo. Visos dienos buvo skirtingos: kitas sutiktas žmogus, kitoks vakaras „Oyake”. „Oyak” – tai vieta, į kurią susirenkama po vakarinių mišių padainuoti, pašokti ar pažaisti. Jis užsidarydavo prieš dvyliktą, o miegoti juk visai nesinori! Tad mes po jo su draugais dar ilgokai naktinėjome. Iš tikrųjų net gaila anksti eiti miegoti. Juk gal tų žmonių, su kuriais susipažinai ir puikiai leidai laiką, niekuomet daugiau nesutiksi…
Tikriausiai kitą vasarą viena kelionė jau suplanuota?..
O taip, aš ir vėl važiuosiu į Taizė! Bent jau labai norėčiau. Tai būtų tikra atgaiva po abitūros egzaminų – šiaip ar taip, laukia sunkūs meteliai.
Rugilė Trumpytė
„Vakarų ekspresas”