Rojaus saloje Balyje (Indonezija), kaip ir Indijoje, mirusieji deginami. Tiesa, pinigai šiam paskutiniam laužui paprastai pradedami rinkti dar jaunystėje…
Veiklieji baliečiai stengiasi iš visko išgauti pinigo. Net jų ryžių laukai – tikri meno kūriniai, specialiai demonstruojami turistams, nekalbant jau apie įvairias apeigas ir šventes. Trumpai tariant, šou virsta viskas, net laidotuvės. Jas stebėti kainuoja 10-15 JAV dolerių (čia, kaip ir visur, galima derėtis). Be to, kadangi viešbutyje tuo metu pagal tvarkaraštį turistams numatytas valgis, bet jis yra praleidžiamas, per šį „spektaklį” dar patiekiama ir maisto.
Skambant įvairių dydžių metaliniams ksilofonams į programą įtraukta įžanginė procesija. Lavonas, žinoma, yra tikras. Iškilmių kaltininkas sodinamas į sostą, papuoštą ryškiomis šventinėmis gėlėmis, dovanomis, žaislais, kurie panašūs į naujamečius. Šventės apoteozė – didelis laužas. Žiūrovai sužavėti, tačiau darosi nejauku.
Kartais, kai šeima negali iš karto surinkti reikiamos sumos, lavonai užkasami į žemę ar smėlį iki geresnių laikų. Taip „užkonservuotieji” laukia savo valandos – kokio nors vietos turtuolio mirties. Todėl kaimuose dažnai laidojami iš karto keli skirtingu metu mirę žmonės. Tačiau taip atsitinka tik paprastai deginant mirusiuosius, ne turistams stebint. Turistams svarbiausia išvysti liepsnos apimtą savaną, didžiulį ugnies kamuolį, kylantį į viršų…
Balio saloje išsinuomoti automobilį su vairuotoju ar be jo visai dienai kainuoja tiek pat. Tačiau jis, vairuotojas, gali būti ir gidas, nes tenykščių gyventojų žinios apie gimtąją salą maždaug vienodos. Jis gali nemokamai nuvežti jus į individualią sudeginimo šventę.
…Vietos vyrai tropinėje tamsoje ant ilgų karčių neša didelį žabų ryšulį, papuoštą gėlėmis ir ryškiais žaisliukais. Gedulinga procesija visą laiko sukasi aplink savo ašį. Šventikas stengiasi kiek įmanydamas, žabų ryšelį sukioja kur įmanydamas – juk čia net iš žabų reikia išvyti piktas dvasias, kad šios piktosios jėgos, o galbūt ir gerosios, galutinai susipainiotų. O vėliau vietos „burtininkas” suteikia didžiulę garbę vienam iš turistų – paprašo uždegti laidotuvių laužą…
„Ne, ne, aš negaliu”, – šaukia išsigandęs turistas, su siaubu suvokdamas, kad liepsną reikia uždegti ne tam, kad sušiltum ar pasigamintum valgio. O žmonės aplink, atrodo, šypsosi ir aiškina žodžiais bei gestais: neva negalima trukdyti sielos, jai taip pat garbė pasisotinti kito energetika. „Daryk tai, daryk”, – skanduoja jie sutartinai.
Verta prisiminti, kad Balio saloje vykstančiose laidotuvėse negalima liūdėti, kad nepakenktum sielai. Juk ji be kūno tapo tokia trapi. Turistas, uždegęs laužą, prisimins šį žygdarbį visam gyvenimui, tačiau jį kankins abejonės: ar iš tikrųjų viskas gerai? Tačiau abejones greitai išsklaido atviri, užjaučiantys veidai. Atrodo, padarytas teisingas sprendimas.
Gal baliečiams ir lengviau? Juk jie džiaugiasi, stebėdami, kaip siela pakyla į padangių aukštybes. Kaip ten bebūtų, reikia pasirinkti – ko žmogus nori po mirties. Jei prisirišti prie žemės, šeimos, tėvynės, kad tave apverktų ir prisimintų, – tada užkasti į žemę būtų teisingas sprendimas, jei skrajoti ir rinktis kūną kitam gyvenimui, tuomet susideginti – geriausia išeitis…