Jis mažumą išblukęs, kaip jo nunešiotas, saulės ir prakaito nutvilkytas kasdienis rūbas. Užtat prakvipęs zuikio lauktuvėmis – duonos kampeliu, sugėrusiu miško kvapus. Eisena skubri – lyg patsai vėjas jį neštų namo. Bučinys aštrus nuo barzdos atolo ir atsiduoda pigiu tabaku. Bet tam kasdienybės išblukintam tėvo glėby jautiesi toks saugus, kad net žemei atsivėrus, regis, neiškristum iš tų tvirtų, mylinčių rankų sąnaros.
Kokį šiandien tėvo paveikslą piešia mažyliai? Mylimo vaiko piešiny brangus žmogus būna didelis it milžinas. Bet dažno piešinėlyje tėvo vieta tuščia arba jis nupieštas mažulytis – it jausmo kruopelė, kliuvusi jo kraujo dalelę nešiojančiam vaikui.
Uteniškis Anatolijus Leonovas su dviem pametinukais sūnumis Gyčiu ir Roku sėdi ant mantos ryšulių. Jie trise grįžta į Jasonis, bet ne į valdiškus, nors ir ne visai savus namus.
Regina Stundienė