Ir pernai, ir užpernai valtininkai rugpjūčio pabaigoje mariose jau sulaukdavo ešerių atakų. Raibašoniai puldavo dugninius masalus (stambius, riebius raudonus sliekus), jų pavykdavo prisivilioti ir „girliandomis” (tiesa, seklesnėse vietose).
Tokio malonumo marių žuvautojai šiemet dar nepatyrė. Tiesa, vienas kitas nedidukas ešeriokas užkimba. Suprantama, atsitiktinai. Nesuprantamas reiškinys. Juk masiškai ešerių tikrai nei žvejai profesionalai, nei brakonieriai neišgaudė. Ką gi, lauksime rugsėjo. Gal šis mėnuo pradžiugins ešeriais?
Malonu, kad ir praėjusi savaitė (kai buvo dienos be lietaus) marių žvejams buvo nešykščios. Tiesa, tiems, kurie žino savo vietas ir moka prisitaikyti prie esamų aplinkybių.
Mūsų trijų vyrų įgula išbandė savo laimę trečiadienį. Valties vadas nepaklausė pasiūlymo sustoti po laidais, o pasuko į marių platumas. Turi jis tokią savo vietą už raudonojo plūduro dešinio kranto link. Tokia buvo jo nuojauta ir šį kartą.
Išmetėme inkarą. Gylis – per 5 metrus, srovė – iš marių. Vėjas pietryčių, pereinantis į rytus. Tiesa, nestiprus. Ką gi, sąlygos neblogos, būna ir žymiai prastesnių (norėjosi kitų krypčių vėjo). Prisimenu kadais sutiktus žvejus nidiškius. Jie, „pamatę” rytų vėją, suka į trobą ir… Nė nebando plaukti į marias. Ir kitiems taip pataria.
Beveik dvi valandas ir mes knapsojome valtyje be darbo. Kalbėjome apie šį bei tą, kantriai laukėme, tikėjomės.
Pagaliau pasirodė pirmasis karšis. Neblogas. Kad daugiau tokių! Ir vėl tylu. Nutarėme, kol nėra darbo, pasistiprinti. Pietų metas…
Nenuorama Vasia įkalbėjo pabandyti arčiau kranto, kur truputį sekliau. Nepasitvirtino ir jo prognozė. Teko grįžti į senąją vietą ir, sukandus dantis, kantriai laukti žuvų gilumoje. Kaip dera rimtiems žvejams.
Apie 16-17 valandą prasidėjo pavakarinis kibimas. Mūsų veidai prašviesėjo, pasipylė juokų. Laivo vadą pradžiugino beveik dviejų kilogramų karšis. Tai buvo didžiausia tą dieną pagauta žuvis. Iki vakaro visų tinkliukai pasipildė. Nutarėme sulaukti saulėlydžio (20.30 val.). Pasigrožėti, kaip saulutė ima slėptis už pušų viršūnių ir neria į jūrą, kurios mes, žinoma, būdami mariose, nematome. Bet puikiai įsivaizduojame tą nuostabų vaizdą.
Į prieplauką grįžome jau su elektros šviesomis. Žvejyba, mūsų nuomone, pavyko.
Tą pačią dieną mano geri pažįstami, kuriems „vadovavo” treneris Sergejus, žvejojo Atmatoje. Vyrai išsiruošė su nakvyne, nes kelias tolimas, o laimę bandyti nutarė ir vakare, ir ankstų rytą.
Pasirinkę vandens plotus, sumetė dugnines. Bėgo valandos, o džiaugsmo nėra. Nekibo. Taip buvo iki pat sutemos. Nieko tragiško, viskas prasidės rytą saulei tekant.
Iš tiesų tuo laiku sekėsi geriau. Ypač Sergejui: jo tinklelyje – du kilograminiai karosai, trys karšiai. Kitiems dviem meškeriotojams sėkmė, sporto kalba šnekant, atsuko nugarą. Tiesa, smulkesnės žuvelės jų neaplenkė, bet didelio pasitenkinimo nesuteikė. Taip, deja, būna: vienam kimba, kitam – ne.
Galbūt Sergejui sekėsi geriau, kad jis energingiau ieškojo „žuvingos” vietos, vaikštinėdamas Atmatos pakrante. Be to, žuvautojas buvo apsirūpinęs įvairesniu masalu.
Juras Šilgalis