„Vilnius – kultūros getas 2009“

Norėčiau perteikti skaitytojams keletą itin ryškių pastaruoju metu patirtų kinematografinių įspūdžių. Tačiau įspėju: išskirtinio pajėgumo emocinius virpesius autoriaus sieloje sužadino anaiptol ne pritrenkiantys holivudiški efektai, ne europietiško kino estetika ir net ne tautinės autentikos pliūpsniai iš kino ekrano.

Pirmasis įspūdis – televizijos ekrano vaizdelis, matytas prieš keletą mėnesių. Kažkuris sostinės valdininkas iškilmingai skelbė, kad Vilniuje bus parduotas ne tik kino teatras „Lietuva“, bet ir „Skalvija“. Jaunam žmogui aiškiai buvo nė motais, kad šiose salėse buvo sukami geriausi mieste kino filmai dar tada, kai jis nebuvo gimęs. Pagalvojau: vaikine, jei būtum perėmęs bent šimtąją dalį tų filmų humanistinio krūvio, tau niekuomet nebūtų kilęs toks beprotiškas noras – pardavinėti paskutinius sostinės nekomercinio kino meno židinius.
Priešingai – valdininkui nuo kylančio finansinio apetito, matyt, netilpo seilės burnoje dėstant, kad uždarius nuostolingą kino teatrą „Skalvija“ savivaldybės iždą papildys dar keli milijonai. Supratau, kas turėta galvoje. Mat nekomercinio kultūros židinio patalpų pardavimas ir jo įkūrimas kitoje vietoje žada mažiausiai du gausius nubyrėjimus – ir iš pardavimo, ir iš kapitalinių statybų.

Antras įspūdis – mūsų kinematografinės visuomenės tyla. Antai dėl „Lietuvos“ kino teatro dar kažkas kėlė protesto šurmulį. O dėl „Skalvijos“ nė vienas iš kino autoritetų nepratarė nė žodžio. Postringaujama apie Nacionalinio kino centro viziją, apie neįkainojamą kino meno paveldą, jo tyrimą, puoselėjimą bei sklaidą. Ir tuo pat metu ciniškai dūsaujama, kai vietos, su kuriomis tas paveldas organiškai susijęs, yra begėdiškai parceliuojamos.

Sostinės kultūros politikoje įsigalėjo unikali praktika. Miesto nekomerciniai kultūros židiniai (teatrai, kino teatrai, orkestrai) iškeldinami iš jų teisėtų vietų. Visa tai daroma absurdišku jų nekomerciškumo pretekstu. Juos žadama įkurdinti neprestižinėse, neįrengtose, ankštose vietose, savotiškuose „kultūros getuose“ – tokiuose kaip būsimoji „Menų spaustuvė“ ar dar tik brėžiniuose gyvuojantis Kultūros centras. Čia susikimšusiems nekomerciniams menams visuomet gali būti pasiūlyta dar labiau susispausti, o jei nepavyktų – tiesiog liautis gyvuoti. Kaip tikrame gete.

Dar tuomet, kai Vilniaus miesto gyvenimą vairavo Rolandas Paksas, jis iškilmingai paskelbė, kad 2009 metais Vilnius taps kultūros sostine. Tiesa, buvo sunku įsivaizduoti, kad per trumpą laiką sostinės kultūrinis gyvenimas sugebės pasiekti europinį lygį. Bet niekas negalėjo pagalvoti, kad jubiliejinius 2009 metus sutiksime su iškaba: „Vilnius – kultūros getas 2009“.
Ir paskutinis „kinematografinis“ įspūdis. Trys moterys, trys kino centro „Skalvija“ direktorės – dvi buvusios ir dabartinė – su iškankintomis šypsenomis simpatinguose veiduose paskelbia kapituliuojančios. Jos sutinka, kad kino teatras būtų parduotas ir iškeldintas į dar nebaigtą „Menų spaustuvę“, kur žada spaustis ir kiti nekomerciniai miesto menai.
Savivaldybė joms pateikė pasiūlymą, kurio buvo neįmanoma atsisakyti.

Niekada nepamiršiu tų moterų šypsenų. Pasakojama, kad praėjusio šimtmečio getų kaliniai, prievarta varomi iš savo teisėtų būstų, šnekėjo tarpusavyje, kad ir ten, kur juos varo, bus galima žmoniškai gyventi, jeigu jie tvarkytis protingai. Kad ankštame būvyje yra ne tik trūkumų, bet ir privalumų. Ir kad jie taip pat liūdnai šypsojosi.

Julijus Lozoraitis

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Kultūra su žyma , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.