Politinė korupcija – tarsi baobabas, kurio nesunaikinsi vien kapodamas šakas. Tai jaunoje ir labai gilias senosios nomenklatūros šaknis turinčioje Lietuvos valstybėje įsikerojusi sistema.
Vienintelis būdas politikams būti skaidriems – aiškinti visuomenei, kodėl ir kas yra daroma, tačiau dabartinėje situacijoje mūsų valstybėje jokių požymių apie tokį norą nesimato.
„Kai yra bandomi tirti didžiosios korupcijos atvejai, kai paliečiami labai įtakingi ir aukštas pareigas einantys žmonės, kurių pašalinimas gali sugriauti visą grandinę, dauguma parlamentinių komisijų ar teisėsaugos institucijų yra bejėgės”, – taip dabartinių skandalų atomazgą interviu „Vakarų ekspresui” apibūdino tarptautinės organizacijos „Transparency International” skyriaus Lietuvoje direktorius Rytis Juozapavičius.
Jo vadovaujamos įstaigos vienas pagrindinių uždavinių – formuoti ir skatinti nepakantumą korupcijai Lietuvos visuomenėje bei sistemingai rinkti ir platinti antikorupcinio pobūdžio informaciją.
Lūžio neįžvelgia
Kai kurie politikai ar visuomenės veikėjai dabartinėje politinėje situacijoje įžvelgia lūžį, esą vykstantys procesai nuves valstybę prie švarių rankų politikos. Ar Ir Jūs tam pritariate?
Lūžis būna tada, kai kas nors labai stipriai laužo. O dabartinė situacija man labiau panaši į energingą taškymąsi purslais siekiant politinių pasekmių. Realaus lūžio politikos formavimo procese aš nematau.
Kodėl? Juk vyksta tyrimai, kurių rezultatai gali būti precedentu, ir politikai nebenorės jokių „rubikoninių”, „abonentinių”, „sapardinių” ar „agrofirminių” žaidimų?
Jūs kalbate apie du įtartinai besielgiančius politikus, suplaktus į krūvą. Vilniaus merą Artūrą Zuoką ir ūkio ministrą Viktorą Uspaskichą.
Matote, kiekvieno jų istorija yra atskira, individuali, todėl reikia atskiro tyrimo. Piliečiams, norintiems suprasti, ar Zuokas vagis, ar Uspaksichas vagis, reikia ne tik teisinio, parlamentinio tyrimo, bet ir nuoseklaus jų veiklos įvertinimo.
Imkime pavyzdžiu A. Zuoko atvejį – reikėtų pasidomėti tais garsiaisiais projektais, kai 3,6 mln. litų skiriama sostinės „Siemens” arenai, metams perkami renginiai miestelėnams.
Tačiau domėtis ir tirti reikėtų ne tik ikiteisminio tyrimo institucijose, bet ir nepriklausomoje valstybinėje įstaigoje, kurios Lietuvoje dar nėra.
Yra toks metodas – kaštų ir naudos analizės, kuriuo galima įvertinti visus viešuosius projektus. Miesto valdžia sugalvoja kokį nors korumpuotą projektą, tarkime, savo draugams leidžia pasipelnyti iš miesto bendruomenės pinigų. Pagal minėtą metodą, valdžia turi bent jau formaliai išaiškinti bendruomenei, kad to reikia. Ar tikrai pramogos yra pigiausios, ar kitos pasilinksminimo įmonės negalėjo teikti tokių pramogų, ar reikėjo statyti naują pastatą, ar panaudoti esamas patalpas?
Jei būtų buvęs toks vertinimas Vilniaus mero veiksmų atveju, visi skandalingi pasakojimai apie „abonentą” keltų šypseną.
Komisijomis nepasitiki
O Uspaskicho atveju – taip pat tas pats?
Kalbame apie V. Uspaskicho susitikimą su Maskvos Vyriausybės atstovu. Ar buvo išaiškinta, koks to pokalbio tikslas, ar jis buvo naudingas visuomenei? Juk už visus jo, kaip ministro, pokalbius mokame mes. Mokame jam algą už kiekvieną darbo minutę.
Lietuvos valstybės drama ir yra ta, kad nėra tokio analitinio padalinio, kuris išanalizuotų panašias situacijas. Įdomiausia, kad tie du politikai patys vienas kitam prikiša tai, ką visi prikiša jiems abiem.
Algirdo Brazausko Vyriausybės nuodėmė – nėra politikų veiksmų analitinio vertinimo.
Instrumentai, kuriais bandoma išnarplioti skandalus, – Seimo komisijos, kurios visada būna neišvengiamai politiškai angažuotos. Ar įmanoma tokioje jaunoje valstybėje, turinčioje tokias gilias senosios nomenklatūros tradicijas, ką nors pakeisti?
Aš nepasitikiu tomis komisijomis. Visi tyrėjai, kurie dirba valstybės tarnyboje, teisėsaugininkai, teismai tarnauja nusistovėjusiai tvarkai, politinei jėgų sanklodai.
Kai yra bandomi tirti didžiosios korupcijos atvejai, paliečiami labai įtakingi ir aukštas pareigas einantys valstybės žmonės, kurių pašalinimas gali sugriauti visą grandinę, dauguma komisijų ir teisėsaugos institucijų yra bejėgės. Iš anksto aišku, kad tų komisijų darbas niekur neveda.
Vienintelė išeitis iš šios tragiškos ir apgailėtinos padėties – minėto kaštų ir naudos analizės metodo taikymas viešiesiems projektams.
Kol nėra prasižengimų įrodymų, dauguma žmonių yra kankinami įtarimų, žurnalistai pateikia skandalingus faktus, nuogirdas, įtarimų šešėlis auga, mes nebegalime pasitikėti pareigūnais, nuolat sekame, ką jie daro. Tačiau jie turėtų būti garbingi ir nebekankinti piliečių.
Politikai – sąmonėje
Tačiau į skandalus įsivėlę politikai dažnai aiškina, esą jie provokuojami oponentų, kurie neleidžia normaliai dirbti.
Svarbiausia – ne tik reikalų, ūkio tvarkymas, bet ir visuomenės nuomonė apie politikus. Man kelia nerimą vykstanti diskusija, esą politikams yra keliami per aukšti reikalavimai.
Vienoje laidoje įdėmiai klausiausi, ką kalbėjo A. Zuokas: sako, kad politikams keliami populistiški moralės reikalavimai. Žinote, aš manau, kad tik dori, nepriekaištingos reputacijos žmonės gali vadovauti bendruomenei.
Man nereikia, kad kažkokie verslininkai tvarkytų valstybės reikalus. Jie pelnosi laimėdami konkurencines kovas. Tačiau valstybės tarnautojas turi mokėti derinti visų bendruomenės narių interesus, tad jiems yra itin svarbu kelti aukštus moralės reikalavimus.
Juk atsistatydinus tikrai neskaudės. Prezidentas Valdas Adamkus ragina tai padaryti, o jie nesiima jokių veiksmų. Valstybės vadovas – ne šiaip žmogus iš gatvės, bet labi gerai informuotas pareigūnas. Dalis jo patarėjų yra tikri agentai. Tad jei toks žmogus, kuris naudodamasis visa informacija – o jos jis turi daug – sako, kad A. Zuokas ir V. Uspaskichas griauna jo pasitikėjimą, kas dar gali pasitikėti tais žmonėmis?
Juoba kai pats V. Adamkus asmeniškai susijęs su A. Zuoku.
Būtent – reikia labai aiškiai suvokti, kad politikams taikomi visai kiti standartai.
Jų darbas yra nuolat aiškinti, ką ir kodėl jie daro. Politiko veiklos vertinimas yra žmonių sąmonėje, jie turi suprasti, ką ir kodėl daro bendruomenės lyderis. Jei jis neaiškina – daro klaidą.
Ar tokia sistema save suvirškins, ar įgis imunitetą?
Jei norime suprasti, ar kas nors keičiasi, turime pažiūrėti, ar diegiama viešosios politikos analizė.
Denisas Nikitenka