„Karšti čeburekai, šaltas alus!” – šie žodžiai įkalami į galvą turbūt kiekvienam, kuris poilsiauja Palangoje. Pagyvenusios moterys ir paaugliai, užsimetę ant pečių kuprines ir krepšius, kulniuoja iš vieno paplūdimio krašto į kitą. Centrinių gatvių kavinėse skamba rusiška ir lietuviška popmuzika.
Ant tilto žiūrėti, kaip leidžiasi saulė, susirenka tokia minia, kad sunku prasiirti. Vaikštant alėjomis vis tenka trauktis nuo dviratininkų, važiuojančių tiesiai į tave. Naktį pažadina triukšmas, kurį kelia pramogaujantis jaunimas.
„Sakiau, nevažiuok į Palangą”, – pasakys skeptiškai tokiam poilsiui nusiteikusi pažįstama. O man vis vien smagu. Tai ta pati vaikystės Palanga, nors ir gerokai pasikeitusi. Tai tikros „miesčioniškos” atostogos. Plieno ir samanų atspalvio vėsoka jūra bei baltas įkaitęs smėlis. Mieste – pramogos, koncertai, paveikslų ekspozicijos pagal kiekvieno skonį. Čia niekada nebūna nuobodu.
Rasa Pakalkienė