Prieš mokslo metų pradžią reikėtų gerai išsimiegoti

Iki rugsėjo 1-osios beliko pora dienų. Tėvams ir mokinukams, jaučiantiems jaudulį ar nerimą prieš naują gyvenimo etapą, psichologai pataria per tą laiką nieko ypatingo nedaryti, o tiesiog gerai pailsėti, vengti pervargimo, išsimiegoti.

Jeigu yra būsimųjų pirmokėlių, kurie dar nėra buvę savo mokykloje, tėveliams patartina susikabinus už rankučių su vaikais nueiti į ją – kad mažieji bent jau žinotų, kaip atrodys jų antrieji namai. Tai sumažins jų nerimą.

Klaipėdos psichikos sveikatos centro medicinos psichologė Rasa Karalienė sako, kad savo darbe jai dar neteko susidurti su atveju, kai pirmokas nenori eiti į mokyklą – paprastai būtent jie labiausiai veržiasi į mokyklą ir šio etapo labai laukia, o vyresniųjų klasių mokiniai mieliau pratęstų atostogas.

Kita vertus, pastebi psichologė, vaikas, kaip ir kiekvienas žmogus, prieš naują gyvenimo etapą nerimauja, o per didelis nerimas gali imti trukdyti.

Pasak R. Karalienės, padėti vaikams sumažinti nerimą gali tėvų prisiminimai, pasidalijimas savo įspūdžiais, kas jiems mokykloje buvo įdomu, malonu, pasakojimai apie patirtas nesėkmes.

„Geriausia tai daryti jumoro forma. Tėvams nevertėtų pasakoti, kokie jie buvo šaunūs, stropūs mokiniai, nes taip tik padidins vaikų įtampą. Pasakojimai, kas tėvams mokykloje nesisekė, kaip jie buvo apsižioplinę, pakelia vaiko nuotaiką ir sumažina įtampą”, – sako psichologė.

Daugelis pirmokėlių tėvų susiduria su tuo, jog vaikas į mokyklą nori neštis savo mylimus žaisliukus. Vienareikšmiško atsakymo – leisti ar ne, psichologai neturi.

R. Karalienės teigimu, mokytojai galėtų padaryti pamoką, į kurią vaikai atsineštų ir vieni kitiems parodytų savo mylimus žaisliukus, pasidžiaugtų, o paskui susitartų, kad į mokyklą jų nesineš.

„Jei vaikas žaislą nori parodyti draugui, bet per pamoką juo nežaidžia, tai tegu nešasi. Bet pirmokai dažniausiai žaisliukus būtent tam ir nešasi, kad per pamoką pažaistų. Aišku, reikėtų galvoti, dėl ko taip yra, o tik paskui spręsti, ką daryti. Variantų yra įvairių, vienas iš jų – susitarti su vaikais, kad žaisliukais galima žaisti tik per pertraukas”, – svarstė ji.

Irzlumas – normalu

Psichologai akcentuoja, kad vaiko prisitaikymas prie mokyklos, naujų sąlygų trunka ne mažiau kaip pusę metų, todėl tėveliai neturėtų daryti jokių skubotų išvadų anksčiau nei praeis minėtas laikotarpis.

Tėvai neturėtų per daug nerimauti ir dėl to, jei pradėjus lankyti mokyklą vaikas tampa irzlesnis.

Anot R. Karalienės, jokiu būdu nereikia vaiko kritikuoti, jei jis kalba irzliai.

„Irzlumas, kaip ir kitos emocijos – pyktis, džiaugsmas ar panašiai, visada yra normalu, ir už tai nereikėtų kritikuoti nei vaikų, nei suaugusiųjų. Emocijos turi būti išreiškiamos žodžiais, intonacijomis ar tam tikrais veiksmais, ir jų nereikia blokuoti. Jos sumažina įtampą, kurios priežastis ne visuomet įmanoma pašalinti: pavyzdžiui, kai vaikas pradeda eiti į mokyklą, ar suaugęs į naują darbą, pakankamai ilgai jie jaučia įtampą dėl situacijos naujumo.

Jeigu imsite drausti vaikams daugiau bėgioti ar irzliau kalbėti, įtampa gali pasireikšti įvairiais somatiniais simptomais, padidėti sergamumas”, – perspėja psichologė.

R. Karalienės teigimu, dėmesį reikėtų atkreipti tik į netinkamus pykčio reiškimo būdus.

„Jeigu vaikas taip stipriai nerimauja, kad pradeda reikšti agresiją, nukreiptą į daiktus arba į žmones, reikėtų susirūpinti. Tiesa, jei agresija nukreipta į daiktus, dar nėra taip blogai – tiesiog reikėtų duoti vaikui ar paspardyti kamuolį, ar leisti kitaip išsikrauti, bet emocijos būtinai turi būti išreikštos. Riboti reikėtų tik agresiją, nukreiptą į žmogų. Tiesiog reikėtų kalbėti apie tai, jog kitas žmogus gali nukentėti”, – pataria ji.

Padės vienos dienos atostogos

Pasitaiko, kad praėjus kuriam laikui mokinukai tarsi „perdega”, imti sakyti, kad nebenori eiti į mokyklą. Tokiais atvejais R. Karalienė pataria tėvams kalbėtis su vaikais: aiškinti, kad mokymasis yra svarbi gyvenimo dalis, kad mokykloje ne tik sužinos naujų dalykų, bet kartais jam bus sunku ir nepatogu, tačiau kad tai yra labai reikalingas pasiruošimo naujam gyvenimui etapas.

„Dažniausiai mokykloje vaikai nerimauja dėl nesėkmės ir bet kokiu būdu stengiasi jos išvengti. Todėl nuteikimas, kad sunkumai yra gerai, labai naudingas šeimai ir vaikams”, – mano Psichikos sveikatos centro darbuotoja.

Ji pastebi, kad pavargę nuo mokytojų ar tėvų keliamų reikalavimų pradinukai gali net mėginti bėgti iš namų.

„Tai gali būti trumpalaikis – dviejų trijų valandų pabėgimas, tačiau tai yra signalas, kad kažkas vyksta”, – akcentuoja R. Karalienė.

Jeigu vaikas mokosi, savarankiškai atlieka savo pareigas, kartais nenorą eiti į mokyklą gali išprovokuoti elementariausias pervargimas.

„Patarčiau kartais tiesiog leisti vaikui nenueiti į mokyklą, – siūlo psichologė. – Tai turėtų būti susitarimo klausimas. Psichologai pataria leisti vaikui nenueiti į mokymo įstaigą vieną dieną per mėnesį, aišku ne tada, kai yra kontroliniai darbai (nes tai jau yra vengimas atsakomybės), iš anksto susitarus su mokytoju. Pailsėjęs vaikas vėl grįžta į mokyklą ir problemų neiškyla”.

Pasak psichologės, tėvams reikėtų susirūpinti tada, jei mato neįprastą, labai pasikeitusį vaiko elgesį. Pavyzdžiui, jei jis nustoja domėtis įprastais dalykais, nutolsta nuo savo draugų, mėgstamų užsiėmimų, vis daugiau dėmesio skiria pamokų ruošai, tačiau nuo to jo nuotaika nė kiek negerėja, o netgi – atvirkščiai. Galimos tokios pasekmės kaip pervargimas, per didelė įtampa, depresija.

Gresia nevykėlio etiketė

Tėvams, kurių vaikai turi elgesio, emocinių ar kitų sveikatos sutrikimų, R. Karalienė pataria nuolat bendrauti su specialistais – taip galima tinkamai išspręsti vaiko problemas.

„Dar prieš mokslo metus apie vaiko savitumus reikėtų pasikalbėti ir su mokytojais. Pavyzdžiui, hiperaktyviems vaikams sudėtinga išsėdėti pamokoje, kryptingai užsiimti tam tikra veikla. Tokius vaikus geriau sodinti klasės priekyje, kad bent šiek tiek mažiau būtų blaškomas jų dėmesys”, – patarė ji.

Psichologė akcentavo, kad hiperaktyvus vaikas dėl savo elgesio dažniau nei kiti nusipelno mokytojų pastabų, kartais – neigiamų aplinkinių (vaikų, kitų tėvų) reakcijų, todėl yra pavojaus, kad jam bus priklijuota blogiuko etiketė.

„Nevykėlio ar blogiuko etiketė – labai nepageidautinas dalykas, nes vaikas pripranta prie šiek tiek neigiamo savęs vertinimo ir gali imti savotiškai vaidinti tą rolę: nebelieka nei jo pastangų, nei noro keistis. Todėl pastabų ir kritikos tiek namuose, tiek mokykloje reikėtų kiek įmanoma vengti”, – pataria R. Karalienė.

Laima Švedaitė

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Švietimas su žyma , , , , , , , , , , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site is protected by reCAPTCHA and the Google Privacy Policy and Terms of Service apply.