Kanada pripažino, kad jos vyriausybė, Pirmojo pasaulinio karo metais internavusi tūkstančius ukrainiečių, padarė tragišką klaidą
Klevo lapo šalies vyriausybė po ilgų dvejonių atsiprašė už kančias, kurias patyrė penki tūkstančiai ukrainiečių, uždarytų į konclagerius. Pirmojo pasaulinio karo metais Kanados valdžia šiuos žmones vadino „priešo agentais”.
Laukė 20 metų
Kanados ukrainiečių bendruomenė du dešimtmečius laukė, kol jos bus atsiprašyta už beveik prieš šimtą metų padarytas skriaudas, savo komentare pažymi britų BBC.
„Tai buvo labai niūrus puslapis Kanados istorijoje”, – teigė dabartinis šalies ministras pirmininkas Polas Martinas, pasirašydamas susitarimą su Kanados ukrainiečių bendruomenės lyderiais. Šiame susitarime vyriausybės vadovas pripažino, kad jo pirmtakas padarė tragišką klaidą, kai Pirmojo pasaulinio karo metais įsakė tūkstančius imigrantų ukrainiečių uždaryti į konclagerius.
„Nepakanka vien prisiminti istoriją. Iš jos reikia mokytis”, – sakė premjeras Redžaine – Saskačevano provincijos sostinėje – susitikęs su ukrainiečių bendruomenės vadovais. Kaip tik šioje provincijoje gyvena daug išeivių iš Ukrainos.
Vyriausybė skyrė maždaug pustrečio milijono dolerių memorialinių lentų, kurios turėtų kanadiečiams priminti niūrų jų istorijos laikotarpį, pagaminimui ir pastatymui. „Reikia padaryti viską, kad šis tragiškas epizodas niekada nebūtų pamirštas”, – nurodoma susitarime.
Pateko į priešo agentų kategoriją
1914 metais, kai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, daugiau kaip aštuoni tūkstančiai persikėlėlių iš Rytų Europos Kanadoje pateko į „priešo agentų” kategoriją. Pasak BBC, penki tūkstančiai iš jų buvo ukrainiečiai, vis dar turėję Austro-Vengrijos imperijos pasus.
Tuo tarpu ukrainiečių, į Kanadą atvykusių iš sričių, priklausiusių Rusijos imperijai, niekas nelietė. Jiems buvo leista tarnauti netgi Kanados armijoje.
Istorikai dabar teigia, kad tuometinė D.Britanijos vyriausybė mėgino įtikinti Kanados valdžią, jog ukrainiečiai nėra priešai. Karinė isterija padarė savo – kanadiečiams visur vaidenosi priešai.
80 tūkstančių imigrantų iš Rytų Europos, kuriems pavyko išvengti konclagerių, buvo verčiami vos ne kasdien registruotis policijoje. Buvo apribotos jų teisės – uždrausta keisti gyvenamąją vietą, atimta balsavimo teisė.
„Ir visa tai buvo daroma ne todėl, kad jie kažką neleistino padarė, o tik dėl to, kad buvo kitokios tautybės”, – susitikime Redžaine priminė Taraso Ševčenkos Kanados ir Ukrainos fondo pirmininkas Andrejus Gladyševskis.
Kanados gulagas
Maždaug penki tūkstančiai ukrainiečių pateko į konclagerius. Dabar palikuonys specialioje interneto svetainėje paskelbė šių kalėjimų žemėlapį. Šiuos konclagerius jie pavadino Kanados gulagu.
Toje svetainėje yra ir buvusių kalinių rašytinių prisiminimų. „Buvo labai šalta, maitino blogai. Sargyba siautėjo ir tyčiojosi. Jei kalinys susirgdavo, jam visai neduodavo maisto – tokiu būdu net sergančius žmones versdavo dirbti. Mėginusieji pabėgti būdavo sušaudomi. Daug kalinių mirė nuo šalčio ir bado”.
Greta buvusių konclagerių kai kur tebėra išlikusios imigrantų ukrainiečių kapinės.
Pasak BBC, kaliniai tiesė kelius, statė Kanados armijai skirtus objektus. Vyrai buvo laikomi vienuose lageriuose, moterys ir vaikai – kituose.
Visą kalinių turtą, kuris buvo atimtas iš tų ukrainiečių, Kanados vyriausybė po karo pardavė aukcionuose.
Dailidės istorija
Šiomis dienomis laikraštis „Edmondton Journal” papasakojo apie ukrainietį Maksimą Boiką, kuris 1911 metais atvyko į Kanadą ir įsidarbino dailide Otavoje. 1914 metais jis buvo suimtas ir uždarytas į konclagerį tik todėl, kad jis – imigrantas.
Konclageryje dailidė praleido ketverius metus. Vėliau jis visai neblogai įsitaisė, po to vedė. Mirė 1948-aisiais, būdamas 77 metų.
Jo sūnus Otas, buvęs Kanados policininkas, o dabar pensininkas tvirtina: Kanados vyriausybė už tėvo darbą konclageryje jam tebėra skolinga, tačiau jis bylinėtis neketina.
„Svarbiausia tai, kad vyriausybė pagaliau pripažino, jog prieš beveik šimtą metų buvo padaryta klaida, kuri mums, ukrainiečiams, buvo labai skaudi”, – „Edmondton Journal” korespondentui sakė O.Boika.
Vietos ukrainiečiai nuo pat pradžių sakė, kad jie siekia ne piniginių kompensacijų, o tik pripažinimo, jog su jų protėviais buvo pasielgta labai žiauriai ir neteisingai.
Aktyvią kovą už Kanados valdžios kaltės pripažinimą jie pradėjo maždaug prieš 20 metų: rašė peticijas į laikraščius ir į valdžios institucijas. Buvęs Kanados premjeras Žanas Kretjenas vis žadėjo ištirti istorinius skundus.
Jo įpėdinis P.Martinas istorinę klaidą ištaisė. Bet nuo to laiko daug vandens nutekėjo, todėl beveik neliko tų, kurie konclageriuose kamavosi. Gyvas tik vienas buvęs kalinys – Meris Markas, kuriam neseniai sukako 97 metai.
Šešerių metų Otas į konclagerį pateko kartu su motina.
Leonas Žalys