„Šlovė – sunkus išbandymas”

„Galima turėti unikalių talentų, bet jei tu ne Holivude, neturi jokių šansų. Kas gi aš buvau Belgijoje? Niekas. Briuselyje buvau nežinomas. O aš visada troškau būti pasaulinė kino žvaigždė”, – taip pokalbį apie save pradeda kovinių filmų aktorius Žanas Klodas van Damas.

– Žanai Klodai van Damai, ar tiesa, kad jūs iš tikrųjų puikiai mokate karatė judesius? Kine juk galima parodyti ką tik nori.

– Karatė mokausi jau 11 metų. Dar nepradėjęs vaidinti, aš koviausi taip, kad tarptautinėse varžybose „paguldydavau” patyrusį priešininką per trečdalį minutės. Tuo metu aš jau buvau Europos čempionas ir turėjau juodąjį karatė diržą. Ir dabar esu tokios puikios formos, kad iš kiekvieno abejojančio padaryčiau kotletą.

– Vis dėlto, kai aktorius, karatė meistras, Donas „Drakonas” Vilsonas, žinomas iš teleserialo „Kruvinasis kumštis”, pasiūlė 100 tūkstančių dolerių, kad jūs išeitumėte į ringą išsiaiškinti, kuris stipresnis, jūs kažkodėl atsisakėte…

– Mane nelabai domina išpuoliai žmonių, kurie nori sau padaryti reklamą mano vardu. Kai aš buvau niekas, tai neateidavau į Arnoldo Švarcnegerio namus ir nerėkdavau: „Baily, išeik, dabar mušimės!”, puikiai žinodamas, kad niekas neišeis.

– Kodėl gi tada aktoriai, įvaldę Rytų kovų meną, išeina į gatvę su daugybe apsaugininkų? Juk jie tikina, kad ir tikrovėje gali visus „ištaškyti”. Tai kam gi jiems tiek apsaugos?

– Mane gali bandyti provokuoti muštynėms, bet jeigu aš tą žmogų paliesiu bent pirštu, jis apsivynios bintais, guls į ligoninės lovą, o jo advokatas pateiks man 5 milijonų sąskaitą. Aš neprieštarauju, kad žmonės mano dėka užsidirbtų, bet ne tokiu būdu. Šiais laikais būti populiariam labai sunku.

– Ar tiesa, kad į Holivudą atvykote be skatiko kišenėje?

– Ne visai taip. Pardaviau savo gimnastikos salę Belgijoje, ir kišenėje turėjau 5 tūkstančius dolerių. Žinoma, jie greitai baigėsi. Nusipirkau seną mašiną, gyvenau ir miegojau joje. Kuo tik tada nedirbau: ir picas nešiojau, ir langus ploviau, ir apsaugininku buvau. Tėvas sakė: „Tu išprotėjai. Kam reikėjo išvažiuoti iš Briuselio, kur turėjai savo verslą, kad gyventum kaip „bomžas”?”

Bet aš neturėjau pasirinkimo. Daugybė šaunių vyrukų buvo niekas, kol neparodė savęs čia. Pavyzdžiui, Briusas Li – tikras nutrūktgalvis, žmogus žaibas, visame jo kūne ne daugiau kaip penki procentai riebalų. Bet jis buvo žvaigždė Honkonge, o už jo ribų Briuso visuomet perklausdavo: „Kas, kas jūs toks?”

– Sutikit, jog pačioje karjeros pradžioje jūs visai nemokėjote elgtis prieš kameras.

– O kas mokėjo? Briusas Li ar A. Švarcnegeris? Jie mokėsi aktorinio meno filmuodamiesi veiksmo filmuose. Užtat aš mokėjau gražiai kojomis mojuoti, o to Holivude visada reikalaujama. Reikia mokėti pasiekti tai, ko nori. Nakvodavau ant asfalto, maitinausi maisto likučiais bei mokiausi angliškų žodžių žiūrėdamas animacinius filmus, kol galiausiai tapau gigantiško populiarumo žvaigžde.

– Kukliau ir nepasakysi. Jūs ir iki šiol save tokiu laikote?

– O kodėl man taip nemanyti?

– Todėl, kad jau dešimt metų jūsų filmai dingsta iš prekybos, o kai kurie net nepasiekia kino teatrų. Mat publika jau turi kitų herojų, o jūsų filmai pastatyti apie vieną ir tą patį: blogi berniukai nuskriaudė gerąjį, o jis keršydamas spiria koja jam į ausį, paskui kitam, o vėliau visiems. Pataisykite, jei kas ne taip.

– Paskutiniai A. Švarcnegerio filmai pieš jam išeinant į politiką taip pat nebuvo sėkmingi, bet negi jūs neigsite, kad jis ir tada nebuvo megažvaigždė? Suprantama, gyvenimas nesusideda tik iš sėkmingų dalykų. Bet žiūrėkite – kitais metais pasirodys net trys mano filmai. Per karatė pamokas mus mokė: jeigu tave pargriovė, reikia kaip įmanoma greičiau atsistoti, nes kitaip tau „šakės”. Mano mokytojas sakė: „Nukritai septynis kartus – atsikelk aštuonis”.

Tuo, kad esu populiarus, nė kiek neabejoju. Tereikia tik gatve pasivaikščioti, kad įsitikinčiau. Ir su moterimis nereikia gaišti laiko pažintims: jei esi žvaigždė, jos pasirengusios iš karto gulti į lovą. Šiaip šią temą reiktų baigti – Gledis, mano žmona, labai pavydi.

Kai kuriais savo filmais aš pats nesu sužavėtas. Pavyzdžiui, „Kruvinas sportas” arba „Kikboksininkas” – visiškai nevykę ir primityvūs, tačiau tuo metu į šimto milijonų biudžeto veiksmo filmus manęs nekviesdavo.

– Ir dabar nekviečia.

– Savo karjeros kine dar nebaigiau. Man dar nėra 45-erių, todėl geriau nespėliokime. Aš būtinai ir toliau filmuosiuos – juk reikia pinigų, nes šie pas mane ilgai neužsilaiko.

Prisimenu, kai gavau honorarą už „Kikboksininką” – 68 tūkstančius dolerių. Ir kas? Jau kitą rytą pabudau su šimtine kišenėje. Sumokėjau mokesčius, paskui dešimt procentų savo agentui, paskui tiek pat technikui bei apšvietėjui…

– O jiems už ką?

– Už pagalbą. Aš užmezgiau draugystę su visais, netgi padavėjais. Holivudas apskritai unikalus dalykas. Iš pradžių tau ruošiasi paminklą iš aukso pastatyti, bet kai tavo filmas pasirodo nepopuliarus, visi ima vaidinti lyg tavęs nepažinotų. Vėliau tavo naujas veiksmo filmas renka didžiulius pinigus, ir visi lenda tave apkabinti: „Ei, vaikine, kaip reikalai?” Aš visada mokėjau kam reikia skirti pinigėlių „arbatai”, tad pirmojo mano karjeros kine etapo metu pinigų beveik neturėjau. Aš tik vaidinau turtingą kino žvaigždę, pūsdavausi, ir tiek.

– Galima pastebėti, kad tai jums neblogai sekėsi.

– O kaipgi. Na, o vėliau pradėjo neblogai mokėti. Nusipirkau namus Los Andžele, Belgijoje ir Kanadoje – apskritai mėgstu leisti, o ne taupyti pinigus, todėl išleidžiu daugiau nei uždirbu. Niekada nežinosi, kas su tavimi gali nutikti. Pažinojau vieną režisieriaus pavaduotoją, kuris turėjo viską – klasišką mašiną, pinigų, merginų – tokia sėkmė, o jam tebuvo 22-eji. Taigi jis išvyko į Tailandą švęsti savo gimtadienio ir žuvo per cunamį… Todėl reikia gyventi visavertį gyvenimą dabar, o ne atidėlioti ateičiai.

– Ar yra dalykų, kurie iki šiol jums nepatinka veiksmo filmuose?

– Taip. Maniau, jog pakanka gerai muštis ir tinkamai atrodyti prieš kameras. Pasirodo – ne. Reikia turėti gražų kūną, tad teko užsiimti kūno formavimu. Norint sėkmingai atlikti smūgį koja į žandikaulį, tenka dešimt kartų ją pasitempti. O visiems į tai nusispjauti, kadangi kiekvieną dieną išlaikyti filmavimo aikštelę kainuoja 100 tūkstančių dolerių. Valgyti, ko nori, neleidžia. Netgi išgerti šiek tiek vyno negalima.

– Nejaugi? Tuomet turbūt jūsų antrininką sulaikė už vairavimą išgėrus?

– Iš tikrųjų išgėriau tik vieną butelį vyno. Aš juk ne klounas, būna įvairių nuotaikų. Holivude nėra nė vieno populiaraus aktoriaus, kuris nebūtų patyręs depresijos, išgertuvių ar išbandęs narkotikų. Šlovė – taip pat sunkus išbandymas.

– Ar neketinate sekti A. Švarcnegerio pavyzdžiu ir eiti į politiką?

– Tokių planų neturiu. Tai reiktų daryti karjeros saulėlydyje, o manoji dabar – pačiame įkarštyje.

Išvertė Lina Skruibytė