Politikai neretai atsiduria kurioziškose situacijose, kai pasigiria gerai mokantys svetimas kalbas
Ne itin maloni istorija, kuri JAV valstybės sekretorei Kondolizai Rais nutiko neseniai Maskvoje, politikams dar kartą primins, kad girtis svetimų kalbų mokėjimu reikia atsargiai.
Į panašias istorijas yra patekę ir Lietuvos politikai, norėję pasirodyti, kad nepriekaištingai moka ne tik lietuviškai.
Žodį „ne” kartojo šešis sykius
Balandį Maskvoje viešėjusi JAV valstybės sekretorė Kondoliza Rais tituluojama pirmiausiai kaip Rusijos problemų ekspertė, gerai mokanti rusų kalbą. Pastarąją aplinkybę Amerikos diplomatijos šefė mėgo akcentuoti ir pati, todėl interviu nepriklausomai radijo stočiai „Echo Moskvy” sutiko duoti jos korespondento gimtąja kalba.
Netrukus valstybės sekretorė gailėjosi, kad leidosi į tokią avantiūrą.
Radijo stoties korespondentas taip „susuko” savo vieną klausimų, kad viešnios rusų kalbos žinios pasirodė esančios pernelyg kuklios. Žurnalistas klausė: „Jūs dabar tituluojama kaip įtakingiausia moteris visame pasaulyje. Ar ateityje jūsų širdyje nepabus noras ir siekis savo rankose laikyti valstybės, vadinamos superimperija, vairą ir taip tapti galingiausia pasaulio moterimi?”
Žurnalistas, suprantama, galėjo paklausti tiesiai: „Ar neketinate savo kandidatūrą kelti į JAV prezidento postą?” Korespondentas galbūt norėjo patikrinti viešnios rusų kalbos žinias, todėl klausimas buvo toks įmantrus.
Radijo stoties atstovas nustebo, kai K.Rais į jo klausimą atsakė teigiamai. Tada jis perklausė: „Jūs tikrai norėtumėte būti JAV prezidente?” Tik tada viešnia suprato, kad susimovė. Netrukus žodį „ne” ji pakartojo šešis sykius.
Pieno milteliai ir narkotikai
Tai buvo 1996 metais, kai tuometinis Prezidentas Algirdas Brazauskas su valstybiniu vizitu viešėjo Uzbekistane. Dabartinis premjeras žinomas kaip palyginti gerai mokantis rusų kalbą, bet kartais pernelyg didelis pasitikėjimas savo žiniomis „pakiša koją”.
Antrąją vizito dieną Uzbekistano prezidento Islamo Karimovo rūmuose vyko dviejų valstybių vadovų spaudos konferencija. Abu prezidentai, taupydami laiką, sutiko kalbėti rusiškai.
Kai Uzbekistano žurnalistas Lietuvos Prezidento paklausė, kokių dar prekių jo šalis gali pasiūlyti Uzbekistanui, A.Brazauskas pasakė: „My možem vam zavesti poroška, ir daže v bolšom količestve” („Galime pas jus atvežti miltelių, ir netgi labai daug”). Po šių svečio žodžių prezidento rūmų salėje nuvilnijo juokas ir klegesys.
A.Brazauskas suglumo, klausė savo padėjėjų, kas nutiko. Jam buvo paaiškinta, kad rusų narkomafijos atstovų žargonu „porošok” reiškia „narkotikai”, o jeigu Prezidentas turėjo galvoje pieno ar kitokius miltelius, tai taip ir turėjo sakyti.
Į panašias kurioziškas istorijas ne kartą buvo įsivėlęs per apkaltą nušalintas Prezidentas Rolandas Paksas, pasigyręs mokantis angliškai, tačiau praktiškai tos žinios pasirodė esančios labai apgailėtinos.
Padarė didelę pažangą
Lietuvos žiniasklaida pastebėjo, kad didžiausią pažangą mokantis užsienio kalbų, pirmiausiai anglų, padarė buvęs Atkuriamojo Seimo – Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas, dabar europarlamentaras Vytautas Landsbergis.
Pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo angliškai jis mokėjo prastai.
1992 vasarą V.Landsbergis kalbėjo per vieną Australijos televizijų. Po kurio laiko vienas šio tolimo žemyno lietuvių veikėjų, viešėdamas Lietuvoje, „Kauno dienai” pasakojo: „Kai išgirdom, kad kalbės Landsbergis, visi iki vieno sulėkėm prie televizorių. Jis kažkodėl kalbėjo angliškai, gal norėjo, kad jį išgirstų ir kiti Australijos žmonės. Atidžiai klausėm neilgos kalbos, bet jai pasibaigus vienas kito klausinėjom: „Ar tu ką nors supratai?” Landsbergis angliškai kalbėjo labai prastai”.
Tačiau per dešimtmetį jis padarė įspūdingą pažangą, nors gerai žinoma, kad žmogus nėra pirmos jaunystės. V.Landsbergis ne kartą pataisė vertėjus, netiksliai išvertusius jo žodžius į lietuvių kalbą. Kartą jo žodžius „Lietuva, kaip nedidelė šalis” vertėja pateikė netiksliai – „Lietuva, kaip maža šalis”. Išklausęs vertimą iš anglų į lietuvių kalbą, V.Landsbergis pasakė „Sakiau – nedidelė šalis”.
Žurnalistai taip pat pastebėjo, kad didelę pažangą padarė Ministras Pirmininkas A.Brazauskas. Jis angliškai jau pakankamai daug supranta, tik, žinoma, pačiam kalbėti dar sunku.
Žiniasklaida iš Vyriausybės narių, gerai mokančių angliškai, išskiria finansų ministrą Zigmantą Balčytį.
Tobulu anglų kalbos mokėjimu, žinovų teigimu, ypač pasižymi buvusi finansų ministrė Dalia Grybauskaitė, kuri dabar yra ES komisarė.
Gyveno Vokietijoje ir JAV
Lietuviai neretai didžiuojasi, kad jų Prezidentas gali bendrauti keliomis kalbomis. Vargu ar kas nors kitas iš Lietuvos politikų šiuo požiūriu jam gali prilygti.
Valdas Adamkus po karo gyveno tuometinėje Vakarų Vokietijoje, ten baigė lietuvių gimnaziją, studijavo Miuncheno universiteto Gamtos fakultete. Bavarijoje prabėgo penkeri jo gyvenimo metai, todėl jis iki šiol moka vokiškai.
Vėliau kelis dešimtmečius gyveno ir dirbo JAV, ėjo atsakingas aplinkosaugininko pareigas, į kurias jį skirdavo pats Jungtinių Valstijų prezidentas. Suprantama, kad į tokias pareigas galėjo pretenduoti tik asmuo, tobulai mokantis anglų kalbą, kuri, beje, kažkiek apgadino gimtąją.
V.Adamkus taip pat neblogai moka rusiškai. Prezidento atstovė spaudai Rita Grumadaitė „Kauno dienai” sakė, kad Lietuvos vadovas su kai kuriais kolegomis, pavyzdžiui, Estijos prezidentu Arnoldu Riuiteliu, Ukrainos lyderiu Viktoru Juščenka ir kai kuriais kitais telefonu neretai kalbasi rusiškai.
„Žinoma, Prezidento mokėjimo rusiškai tikriausiai negalima būtų pavadinti idealiu; tai visiškai suprantama, nes šios kalbos jam prireikia mažiau negu anglų ar vokiečių”, – sakė atstovė spaudai. Ji paneigė žiniasklaidos anksčiau skelbtą versiją, kad rusų kalbos V.Adamkus išmoko Amerikos kariuomenėje, kuri „šaltojo” karo metais rengėsi atremti sovietų ir jų satelitų planuotas atakas.
R.Grumadaitė sakė, kad V.Adamkus rusiškai, kaip ir lenkiškai, išmoko dar vaikystėje ir ankstyvoje jaunystėje Kaune; vėliau tų kalbų žinias pagal galimybes jis gilino.
Lietuvos Prezidentas per valstybinį vizitą Maskvoje su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu šiek tiek bendravo rusiškai, bet oficialiuose pokalbiuose, taip pat abiejų vadovų spaudos konferencijoje, kalbėjo angliškai.
Parlamentarai buvo sužavėti
Rusijos prezidentas laisvai kalba vokiškai. Tai nieko nuostabaus, nes KGB mokykloje jis buvo rengiamas darbui Vokietijoje.
Ketveri metai KGB mokykloje plius dar penkeri Leipcige davė puikių rezultatų. Kai užpernai V.Putinas pasakė kalbą Vokietijos bundestago deputatams, jie kalbą palydėjo audringais plojimais. Taip buvo reaguota ne dėl kalbos turinio, o dėl to, kad jis laisvai, sklandžiai ir taisyklingai kalbėjo vokiečių parlamentarų gimtąja kalba. Keli bundestago deputatai radijo stoties „Vokiečių banga” korespondentui sakė, kad vokiečių kalbos žiniomis, kurias pademonstravo Rusijos prezidentas, jie buvo sužavėti.
Laisvai vokiškai kalba ir V.Putino žmona Liudmila bei abi jo dukterys.
Dabar Rusijos prezidentas intensyviai mokosi anglų kalbos. Rusijos žiniasklaida ne kartą užsiminė, kad tai jam sekasi gerai ir pridūrė, kad V.Putinas kalboms yra labai gabus.
Dabartinis Rusijos prezidentas – ryški išimtis iš visos buvusių Kremliau šeimininkų plejados.
Didelis reiklumas sau
Ne vienas politikas ar visuomenės veikėjas savo anketose dėl solidumo įrašo mokantis bent kelias kalbas, tačiau yla iš maišo išlenda greitai, kai svetima kalba sugebama suregzti vos vieną kitą primityvų sakinį.
Šviesios atminties medikas ir visuomenės veikėjas, Sąjūdžio tarybos narys profesorius kaunietis Alfredas Smailys šiuo požiūriu garsėjo reiklumu sau. Tai liudija ir epizodas iš jo bendravimo su užsienio žurnalistais.
Tai buvo 1992 metais, kai A.Smailys iškėlė savo kandidatūrą rinkimuose į Seimą toje pačioje Kaišiadorių rinkimų apygardoje, kur kandidatavo A.Brazauskas.
Britų nacionalinio transliuotojo – korporacijos BBC pasaulio naujienų tarnybai parūpo pakalbinti profesorių, išdrįsusį mesti iššūkį vienam politikos milžinų, už kurio nugaros stovėjo gausi partija – LDDP.
Kai BBC pasaulio naujienų tarnybos Maskvos skyriaus vadovė Bridžit Kendal pagaliau susitarė su profesoriumi dėl interviu, A.Smailys paskambino į „Kauno dieną” ir pakvietė laikraščio korespondentą dalyvauti pasimatyme su britų žurnalistų brigada.
Profesorius britų žurnalistei telefonu prieš tai sakė, kad jis moka tik vokiškai, todėl paragino pasirūpinti vertėju. B.Kendal iš Vilniaus atsivežė vyruką iš Lietuvos radijo laidų užsieniui redakcijos.
Kai maždaug po 40 minučių trukusio interviu svečius A.Smailys angliškai pakvietė prie kavos puodelio, BBC atstovė ne tik nustebo, bet ir švelniai papriekaištavo: „Profesoriau, kodėl melavot, kad nemokat angiškai ir kodėl vertėt mane ieškoti vertėjo?”
A.Smailys visai nesutrikęs atsakė: „Angliškai šiek tiek moku, bet ne tiek, kiek vokiškai, kad galėčiau išreikšti visus, net subtiliausius, savo minčių niuansus”.
Penkios kalbos
Iš Seimo narių, mokančių net kelias užsienio kalbas, išsiskiria kaunietis Egidijus Vareikis, Užsienio reikalų komiteto narys. Jo anketoje nurodyta, kad jis moka anglų, vokiečių, prancūzų, rusų, lenkų kalbas.
Pasak jo kolegų, E.Vareikis laisvai kalba penkiomis kalbomis, todėl dažnai kviečiamas į įvairias konferencijas visame pasaulyje. Neseniai jis dalyvavo viename forume, surengtame Afrikoje, kur buvo svarstomos Juodojo žemyno problemos.
Ir tikras kuriozas buvo tada, kai Seimo Europos reikalų komiteto pirmininku buvo paskirtas Alfredas Pekeliūnas, nemokantis anglų kalbos. Vėliau parlamentarai šią klaidą mėgino ištaisyti, šioms pareigoms parinkdami Vydą Gedvilą.
Tačiau paaiškėjo, kad jis dar tik mokosi anglų kalbos. Paguoda ta, kad naujasis komiteto pirmininkas kalba vokiškai.
Seimo užkulisiuose juokauta: vis dėlto šiokia tokia pažanga padaryta.
Leonas Žalys