Psichologo kabinete verkia du žilstelėję žmonės. Jų penkiolikmetis sūnus susidėjo su bloga kompanija, pasidarė atžagarus, paromis nepareina namo, galbūt vartoja narkotikus. Tai tęsiasi gana seniai. Visą laiką tėvai slėpė savo bėdą – buvo gėda kam nors prisipažinti. Keista, bet jie nustebo išgirdę, kad panašios bėdos kamuoja toli gražu ne juos vienus…
Kalbiname vaikų psichiatrą Liną Slušnį.
Pradėkime nuo pradžių. Geras mielas vaikutis vieną dieną virsta… monstru.
Turite galvoje – paaugliu.
Taip. Ir tėvai sutrinka. Jie nebeatpažįsta savo vaiko.
Daugeliui tėvų stinga kantrybės ir žinių. Kantrybės – kad iškęstų sunkias situacijas, žinių – kad suprastų, kas vyksta.
Kas gi vyksta?
Vaikui, įžengusiam į paauglystės amžių, atrodo, kad jis yra savarankiškas ir viską gali pats. Čia tėvai dažniausiai reaguoja dvejopai. Radikalai sako: „Puiku. Jeigu jau toks savarankiškas – tai ir kapstykis pats”. Jie stebi ir laukia, kada visa tai baigsis. Antri apgaubia paauglį hipergloba ir kontroliuoja kiekvieną jo žingsnį.
Tėvų „atsiribojimas” vaiko paauglystės amžiuje yra rizikingas, nes paauglystės ieškojimų kelias gana slidus. Vyksta vertybių perkainojimas. Raudoną liniją, rodančią ribas, kur žengti negalima, vis dėlto būtina nubrėžti. Kaip operacinėje.
O per didelė kontrolė duoda priešingą rezultatą, nei tikimasi.
Aukso vidurys būtų tarpinis variantas tarp atsiribojimo ir hiperglobos.
Iš esmės paauglio asmenybė jau yra suformuota: pagrindai padedami iki 4-5 metų. Variklis įdėtas, vėliau tą variklį tik deriname.
Tėvai prisimena savo paaglystės paklydimus ir nori, kad vaikas elgtųsi ir mąstytų kitaip.
Vyresnio žmogaus bruožas yra konservatyvumas. Jaunuolio bruožas yra liberalumas. Jis nori laisvo, nereguliuojamo gyvenimo, tėvų nesikišimo.
Suaugusiųjų klaida yra ta, kad jie savo skausmingą gyvenimišką patirtį nori perteikti vaikui: „Pamatysi – bus taip ir taip, paminėsi mano žodį. ..” Mes sakome: „suk šituo keliu”, o vaikas nori pats surasti kelią. Maištas visada buvo ir visada bus.
Kartais tėvai nesusivaldo, jiems išsprūsta šlykštūs epitetai, pakyla ranka…
Žeminti vaiko negalima – kad ir kokio amžiaus jis būtų. Jeigu jis augs žeminamas, tai ateityje kito žmogaus žeminimas bus jo gyvenimo stilius. O jau suduoti penkiolikmečiui – didesnio orumo įžeidimo negali būti.
Supykai, įžeidei – atsiprašyk, paaiškink: „Aš pasakiau taip iš pykčio, bet iš tiesų taip apie tave negalvoju”. Pagalvokite: o gal jūsų pyktis apskritai buvo skirtas ne vaikui, o viršininkui, kolegai, sutuoktiniui, o išliejote jį ant to, kuris pasipainiojo po kojomis?
Šeimoje labai svarbus yra atviras bendravimas. Nereikia slapukauti. Jeigu mama aiškina vaikui apie žalingus įpročius ir vieną dieną jis užklumpa ją rūkant, vaikas supranta, kad tai veidmainystė. Jis pasijunta apgautas ir išduotas.
Geriau rūkyti atvirai?
Geriau mesti. Bet jeigu jūs rūkote, tai ir nemeluokite. Sąžiningai pasakykite, kad tai yda, silpnybė, kurios jums niekaip nepavyksta įveikti.
Šitokį atvirumą vaikas gali panaudoti prieš tave.
Taip. Tokia yra atvirumo kaina. Suaugusieji kartais irgi taip pasielgia: pasinaudoja tavo atvirumu ir įskaudina.
Kaip elgtis tėvams, kai paauglys, populiariai tariant, drasko akis?
Pirmiausiai – suprasti, kad jo teiginiai yra nepasverti, neapgalvoti. Jam atrodo, kad kiekvienas, kuris jam nepritaria, yra nusiteikęs prieš jį. Tai paauglystės sindromas, jį reikia ištverti.
Kaip ištverti motinai, kai vaikas sako: „Aš tavęs nekenčiu!”
Edipo kompleksas. Įrodyta Froido. Neapykanta mamai ir kartu didžiulė meilė virsta pykčio protrūkiais.
Meilė nėra vien tik darna. Meilė yra, kai tu ištveri viską ir sugebi išplaukti nepažemindama vaiko – per visus purvus ir šiukšles.
Kad ir kaip tave įskaudina vaikas – ištverk?..
Kad ir kas nutiktų, artimi žmonės lieka kartu, jie vienas kito „neparduoda”. Tokia kartais yra meilės kaina.
Ne visi paaugliai maištauja.
Idealiai geras vaikas? Jokio maišto? Galima įtarti patologiją. Drįsčiau spėti, jog tai veidmainystė. Arba šis vaikas savo paauglystę išgyvens būdamas 25-erių metų. Tai kur kas blogiau, nes tada žmonės jo nesupras.
Būna ir taip?
Žinoma. Kai dėl tam tikrų moralinių dalykų paauglystės maištas nėra išgyvenamas paauglystės periodu. Jis vėluoja ir virsta gyvenimiškomis tragedijomis, nes paaugliškas suaugusio žmogaus poelgis nėra toleruojamas.
Vadinasi, tą paauglystės maištą reikia leisti išgyventi, neblokuoti jo? O jeigu vaikas bėga iš namų?
Vadinasi, namuose nėra susikalbėjimo…
Kaip elgtis, kai bėglys sugrįžta?
Tik neisterikuoti ir nesikumščiuoti. Jeigu jis nesijaus čia saugus – bėgs ir vėl.
Manau, reikėtų užfiksuoti faktą: „Gerai, kad grįžai”. Galbūt visiems vertėtų patylėti. Visi išgyveno didžiulį stresą. Vaikas pats turi suvokti, kad padarė netoleruotiną klaidą. Po kokios paros galima susėsti ir pasikalbėti: „Ačiū Dievui, grįžai sveikas. Mums buvo labai sunku…”
Paauglys grasina nusižudyti…
Gatvėje nugirdau paauglių pokalbį: „Ką tu darytum, jeigu tave paliktų tėvai?” – „Aš tai nusižudyčiau”.
Aš nežinau, kodėl ši mintis Lietuvoje vos ne pirma. Vos tik įvyksta koks nelaimingas gyvenimo posūkis – mes galvojame apie savižudybę!
Beveik kiekvienas paauglys tą frazę pasako bendraamžiams ir tėvams. Išskirtiniais atvejais paauglys žudosi apie tai neišdrįsęs pasakyti tėvams. Bet signalų dažniausiai vis tiek būna.
Tėvai guldamiesi ir keldamiesi turi sakyti: „Kad ir kas atsitiktų gyvenime, reikia eiti toliau”. „Kad ir kas atsitiktų, aš būsiu su tavim – jeigu krisim, tai krisim kartu.”
Gražūs žodžiai. O gyvenime, užuot „kritę kartu”, barame, baudžiame ir grasiname.
Normalioje šeimoje būna visko: susipykstama, apsižodžiuojama ir susitaikoma. Kartais netgi atrodo: viskas baigta, bet atsigręžiame ir susitelkiame. Šeima turi būti monolitas, kuris gali viską peržengti. Subyra tos šeimos, kuriose kiekvienas eina atskirai.
Kartais tėvai nepritaria vaiko pasirinkimui, mano, kad jo noras, tarkime, tapti roko muzikantu, yra kvaila užgaida…
Manau, kad labai pasisekė tiems vaikams, kuriems tėvai sako: „Na, gerai, eik ir pabandyk”. Net ir tuo atveju, kai tėvai nuoširdžiai įsitikinę, jog nieko iš to nebus. Tėvams reikia vengti „pranašysčių” ir skeptiškų komentarų.
„Neklausysi mano patarimo – būsi kiemsargiu!..”
Paaugliai paprastai neskirsto žmonių į kastas, nevadina kitų kvailiais, jeigu tėvai to nedaro.
Apskritai pastebėjau, kad šiandien turtingi žmonės jau kitaip žiūri į pinigus, jie daug išmintingesni. Jie vertina sunkų darbą ir nesivaržo kalbėtis su valytoju kaip su sau lygiu. Tų piniguočių, kuriems karveliai į burną krito patys, laikai jau baigėsi – jie bankrutavo, nes nesugebėjo išsilaikyti.
Ką pasakytumėte tėvams, kurie pyksta ant vaikų, nes šie užaugo „parazitai”?
Man labai dažnai tenka susidurti su tokiu atveju. Tuomet aš labai įžūliai tiems tėvams trinkteliu per galvą plaktuku: „O jūs patys – ne parazitai?” Tuomet juos ištinka šokas.
Kita vertus, daug priklauso ir nuo kitų žmonių, kuriuos vaikas sutiko savo kelyje. Gal tai draugo tėtis, gal vaikų teisių apsaugos pareigūnas, kuris nėra formalistas, nekenčiantis savo darbo, gal atsitiktinis smuklės barmenas, kuris tau pasakė: „Žinai, tu man patinki. Ir kai kitą kartą užeisi, aš tau duosiu pavalgyti ir mes pasikalbėsim”. Tik ne visi moka priimti ir pasinaudoti kitų pagalba.
Žinau atvejį, kai vaikas, užaugęs lindynėj, beviltiškai geriančioj šeimoj, dabar yra tvarkingiausias padoriausias žmogus. Jis bėgo iš namų, nes ten nebuvo jam vietos, vartojo narkotikus, išbandė viską, bet šiandien yra atsakingas šeimos žmogus.
Kaip susigrąžinti vaiką?
Susėsti prie vieno stalo.
O jeigu jis nebenori nei klausytis, nei kalbėti?
Pirmiausia tėvams reikia surasti savyje jėgų ir pripažinti klydus. Kai tai padarysite, galėsite žengti kitą žingsnį.
… Svarbiausia – apskritai žengti žingsnį. Iki vaiko, iki psichologo durų. Ieškoti patarimo, pagalbos. Juk vaiko ateitis svarbiau už nesuterštą reputaciją…
Ivona Žiemytė