Bepigu vasarą kaimo vaikams – ten erdvės pakanka net lakiausiai fantazijai. O šai „asfalto gėlėms”, neturintiems giminių kaime, vasarą laiką stumti teko dulkiname kieme arba virtualioje tikrovėje. Buvo ir trečia išeitis: stačia galva nerti į sovietmečio minimalizmu dvelkiančias stovyklas!
Pajūryje nuo Šventosios iki Klaipėdos šią vasarą veikė 11 stacionarių stovyklų. Pasidomėjome, kaipgi joms sekėsi.
„Kambarėlyje per stogą varva, drėgna, šalta, lovos – metalinės! – savo siaubą purtydamasi bandė nupasakoti vienos stovyklautojos mamytė. – Mergaitės išsidažiusios taip, kad veidų nematyti! O laimingos, o patenkintos! – trūkčioja pečiais moteris. – Sako, mama, palik čia mane dar vienai pamainai!”
Taigi vaikai džiaugėsi ištrūkę iš sterilaus lizdelio ir įgavę laisvę svajonių džiunglėse…
Išgąsdino „Žuvėdros” tualetai
Bene pigiausiai šią vasarą galėjai pailsėti „Žuvėdroje”: 10-20 litų už lovą vienai parai. Stovyklos savininkai patys poilsio vaikams neorganizuoja, tik nuomoja teritoriją. Pasak „Žuvėdros” administratorės Jūratės Burkauskienės, vaikai čia atvyksta su savo vadovais, taip pat čia stovyklauja įvairios organizacijos, sporto mokyklos.
Didelių pokyčių poilsiavietėje nėra. Pakeitė elektros instaliaciją, atnaujino tualetus bei prausyklas, nupirko naują patalynę. „Lėšų įdėjome nemažai, bet daugelis sako, kad nieko nematyti”, – sakė administratorė.
Lenkaičiai, dalyvavę projekte „Asfalto tiltai”, raukėsi prisiminę stovyklavietės tualetus, tačiau entuziastingai pasakojo, kiek naujų dalykų išmoko „Žuvėdroje”: čia jie galėję galimybę pasijusti režisieriaisi – rašė scenarijus, vaidino, filmavo. Projekte dar dalyvavo lietuvaičiai ir portugalai.
Šalia jaunųjų režisierių buvo įsikūrusi kita, visuomeninės organizacijos „Vaikai – visuomenės dalis” sumanyta sporto stovykla. Į šią stovyklą buvo susirinkę socialiai remtinų šeimų vaikučiai iš Vilniaus bei Širvintų rajono.
„Pasaka” tinka ir lepūnėliams
Daugiau komforto vaikams siūlanti stovykla „Pasaka” sulaukia apie 420 vaikų kiekvieną pamainą. Administratorė Dalia Paulauskienė pasakojo, kad kolektyvai kelialapius užsisako jau sausio mėnesį. Šioje stovykloje poilsiauja vaikai nuo 7 iki 17 metų. „Pas mus galima palikti ir didžiausią lepūnėlį, mat čia net šiukšlių patiems išnešti nereikia”, – sakė ji.
Mažesnieji vaikai apgyvendinami patalpose, kuriose yra dušai ir tualetai. Vyresni gyvena mediniuose nameliuose be patogumų. Pasak D. Paulauskienės, vyresnieji patys prašosi į šiuos namelius, juk jiems didžiausia atrakcija naktį bent minutei pabėgti nuo vadovo!
Viena diena „Pasakoje” kainuoja 40 Lt. Stovyklautojai maitinami penkis kartus per dieną, gali naudotis baseinu su šildomu vandeniu.
Paklausta, ar stovykloje vaikai saugūs, D. Paulauskienė sakė: „Penkiolikai vaikų skiriame vieną vadovą. Taip yra dar nuo sovietinių laikų. Ypač rūpinamės vaikų maudynėmis. Tiek baseine, tiek jūroje juos prižiūri medicinos darbuotojai”.
Stovykla turi ir triušiukų fermą bei visų numylėtą šunį. Beje, per Meilės dieną būtent pastarasis gavo daugiausiai laiškų.
„Pasakoje” per vasarą pailsi ir apie tris šimtus vaikų iš socialiai remtinų šeimų. Jų poilsį finansuoja Švietimo skyrius.
„Žilvitį” pamėgo vilniečiai
„Žilvičio” stovykloje kūjo ir pjautuvo nematyti, tačiau nuo pionierių laikų ji mažai pasikeitė. Lauko nameliams pastatytas naujas tualetas, šiemet atnaujinta valgykla. Kiekvieną pavasarį komanda atlieka kosmetinį stovyklos remontą. „Dar daug ką norėtume padaryti. Juk stovykla nuo 1968 metų tebegyvena su tais pačiais nameliais…” – sakė vyriausioji auklėtoja Birutė Kasparavičienė.
Ekstremalios sąlygos jaunuolius tik džiugina. Kur dar galėtum pamiegoti geležinėje lovoje? Tikra egzotika! Svarbiausia, anot vaikų, – jūra ir laisvė.
Nors orai šią vasarą nelepino, visos pamainos „Žilvityje” buvo pilnos.
Indra Duotaitė