Praėjusio šeštadienio puslapyje rašėme apie kelias populiaresnes vietas, kur ir nedaug kvalifikacijos turintis žvejys gali pagauti žuvų ir maloniai praleisti laiką. Šiandien – kažkuria prasme tęsiame tą temą, bandydami pasvarstyti apie tai, ar reikia šerti žuvis žvejybos vietoje, ar vis dėlto gaudyti nešertas?
Žymus žvejys ir šoumenas, daugumai matytas TV ekrane (panašiai kaip Paulius Korsakas, tik pasaulinio kalibro), Johnas Wilsonas, pašaro niekada nenaudoja ir savo poziciją aiškina labai paprastai – „žuvį reikia mokėti pagauti nenaudojant jokių stimuliatorių; žvejojimo malonumo ir žvejo kvalifikacijos viena iš dalių – sugebėjimas pažinti žuvies įpročius ir sugebėti pergudrauti be jokių technologinių fokusų”. Na, gal pažodžiui taip ir nesakė, tačiau mintis buvo tokia. Kita vertus, ką daryti gaudant tokias žuvis kaip dauguma karpinių žuvų? Šiais laikais jų šėrimas tapo aksioma. Gali būti, kad ir žuvys per keletą kartų į savo genus įsirašė informaciją, jog tam, kad kibtų, turi būti būtinai šeriamos. Žvejojantieji žino, kad dažniausiai šėrimas duoda nemažą efektą, su sąlyga, kad šeriama teisingai ir teisingu pašaru. Tiesa, būna ir tokių žvejybų, kai šerk nešėręs – nekimba. Tuo atveju aš iškilmingai pafilosofuoju – „žuvis ne seimūnas, jei nėr apetito, jokiu pašaru nenupirksi”. Aš asmeniškai už tai, kad reikia šerti. Į žvejybą šiais įtemptais laikais važiuojame tam, kad pailsėtume, užsikrautume geromis emocijomis, kurių didžiąją dalį, be abejo, duoda žuvies kibimas. Tokie jau dabar laikai… visur bėgte, visur reikia greito rezultato. Nors jokiu būdu nekritikuoju to „archajiško” žvejybos stiliaus, kai žuvį bandoma pagauti be jokių papildomų viliojimų. Kiekvienam savo. Šiek tiek patarimų iš asmeninės mano ir kitų žvejų patirties apie pašarus ir masalus.
Norint, kad sliekai įgautų gražų rausvą atspalvį, galima juos sudėti į dėžutę su drėgnais trintos raudonos plytos miltais arba laikyti pridėjus kavos tirščių. Tarp kitko kavos tirščiai turi dar vieną gerą savybę – sliekai prisilaižę kofeino, vos atidarius dėžutę, stojasi piestu. Užmauti ant kabliuko, raitosi kaip diskotekoje. Uodo trūklio lervas verta laikyti su arbatos tirščiais – ilgiau laikosi. Pačias uodo trūklio lervas galima laikyti sudėtas į dėžutę ir tualete po bakelio dangčiu. Vanduo ten keičiasi ir būna šaltas. Dar gerai laikosi sudrėkintos skudurėliu ir sudėtos į dėžutę šaldytuve.
Kartais žvejojant staiga nustoja kibti. Jei žuvis nebuvo peršerta, priežastys gali būti įvairios. Viena iš jų – žuvis dėl kažkokių tik jai žinomų priežasčių pakilo nuo dugno. Bandykite sumažinti gylį. Kartais padeda ir lengvas plūdės kilstelėjimas į viršų ir švelnus nuleidimas atgal. Neskubėkite ieškoti kitų vietų, pradžioje bandykite išsiaiškinti nekibimo priežastis.
Žvejojant atsitinka ir taip, kad žuvis pradeda kibti labai vangiai. Tuomet padėtį būtų galima bandyti pataisyti pridedant į pašarus papildomą kiekį kanapių. Taip daro dauguma žvejų sportininkų. Kanapės skatina žuvų virškinimą ir automatiškai atsiranda vietos naujam maistui. Apskritai kanapės yra mėgstamas daugumos karpinių žuvų maistas.
Jei gaudote srovėje ir didesniame gylyje, pašarus reikia pasunkinti – dėti sunkų balastą. Tam puikiausiai tinka sijotas smulkios frakcijos žvyras (tik ne nuo kelio). Bet atminkite, kad prieš dedant žvyrą į pašarą, jis turi būti pamerktas į vandenį tam, kad išmirktų. Sudėjus sausą žvyrą jis „susprogdins” pašarą, ir šie nedavę efekto nuplauks žemyn upe. Žvyrą prieš maišant į pašarą reikia trumpam užmerkti į vandenį.