Jau kone savaitė Lietuvoje kunkuliuoja naujas aistrų puodas. Prezidento Valdo Adamkaus pareiškimas, iš kurio galima suprasti, kad jis nepasitiki ūkio ministru Viktoru Uspaskichu ir Vilniaus meru Artūru Zuoku, gerokai pakurstė politikų nesutarimus. Vieni tikina, kad abiejų partijų lyderiai turėtų ilgai nedelsdami atsistatydinti, kitų nuomone, pirma reikėtų palaukti, prie kokių išvadų prieis dviejų politikų istorijas narpliojančios net keturios Seimo laikinosios komisijos.
Tuo tarpu patys į skandalų verpetą įsukti politikai neskuba apsispręsti ir kol kas tik telkia užnugario pajėgas, kurios, jų manymu, gali šiek tiek sulėtinti įvykių eigą ir sudaryti galimybę gerai viską apgalvoti. O pagalvoti tikrai yra apie ką. Akivaizdu, kad Vilniaus mero Artūro Zuoko atsistatydinimas būtų kur kas mažesnis sukrėtimas negu ūkio ministro pasitraukimas iš pareigų. Skandalai panašūs, o galimos pasekmės – skirtingos.
Kas atsitiktų durimis trinktelėjus sostinės merui? Bent jau Vilniui tikriausiai nebūtų didelė tragedija. Po to, kai buvo viešai paskelbti A.Zuoko pokalbiai su kai kuriais sostinės verslininkais, kai buvo aptikta juodoji buhalterija su garsiuoju „abonentu”, sostinės vadovui turėjo būti ir pačiam nelabai jauku žiūrėti miestiečiams į akis. Todėl atsistatydinimas iš mero posto jam, ko gero, suteiktų tik palengvėjimą ir galimybę grįžti į savo pamėgtą verslą, kuris ne taip jau prastai sekėsi.
Tikriausiai sprogtų pūlinys ir partijoje. Seniai niekam ne paslaptis, jog nuotaikos liberalcentristų stovykloje toli gražu nevienareikšmės. Nemaža dalis partijos narių Artūrui Zuokui yra atgręžę nugarą ir laiko jį rimta kliūtimi siekiant didesnio žmonių pasitikėjimo. Tad ir čia, atsistatydinus partijos lyderiui, daug kas gali pasikeisti tik į gera. Juo vėliau tie pokyčiai įvyks, juo liberalcentristams bus sunkiau per artėjančius savivaldybių tarybų rinkimus.
Viskas kur kas sudėtingiau būtų su ūkio ministro, Darbo partijos lyderio Viktoro Uspaskicho atsistatydinimu. Pasitraukęs iš Vyriausybės jis, žinoma, galėtų likti Seimo nariu, galbūt ir partijos vadovu. Tačiau tik visiškai nepažįstant Viktoro Uspaskicho galima tikėtis, kad jis taip lengvai susitaikytų su tokia netektimi. Ministro bendražygiai, partijos kolegos jau dabar prasitarė, jog atsistatydinus V.Uspaskichui tikriausiai griūtų ir valdančioji koalicija, ir, suprantama, Vyriausybė. Darbo partijos lyderis juk nenorėtų nusileisti iš aukštybių iki paprasto parlamentaro. Kam jam tokia valdančioji koalicija, kurioje nieko nevaldo?
Kitas scenarijus, kad atsistatydinęs iš ūkio ministro pareigų V.Uspaskichas kartu kam nors perduos ir partijos vairą, yra mažai tikėtinas. Tad kas lieka? Sukandus dantis kurį laiką likti valdančiojoje koalicijoje ir laukti savo valandos, kol vieną dieną Seimą ir Vyriausybę ištiks krizė, ir tuomet visą žaidimą pradėti iš pradžių. Arba – pasitraukti į opozicijos apkasus, laukti naujų rinkimų ir ironiškai šypsotis, kai bandoma lipdyti nenusakomos spalvos, tačiau į vaivorykštinę pretenduojanti koalicija iš naujo ims dalytis postus.
Tai, žinoma, tik teorinė galimybė, nes bent jau šiuo metu visiškai neaišku, kas realiai galėtų sudaryti naują valdančiąją koaliciją. Liberalcentristai, kamuojami savo lyderio skandalų, jau baigia visiškai susipykti su konservatoriais ir laiko juos net savotiškais išdavikais. O kas dar, be Darbo partijos, lieka? Rolando Pakso vadovaujami liberaldemokratai ir saujelė vadinamosios Jungtinės frakcijos narių. Lyg ir mažoka, kad būtų galima nuvairuoti skandalų įsiūbuotą Seimo laivelį bent iki artimiausių rinkimų.
Tad kokios atomazgos galime tikėtis? Ir vėl du variantai. Seimo laikinosios komisijos nieko ypatingai nusikalstamo Viktoro Uspaskicho veiksmuose taip ir neras ir nors ir gerokai išpraustas, jis toliau turės ministerišką portfelį. Arba pats V.Uspaskichas nugalės visas savo ambicijas, pasitraukęs iš posto ir perdavęs vadžias partijos kolegoms, pasirodys kaip tikras valstybininkas ir lauks kitų rinkimų.
Stasys Jokūbaitis