Ir Lietuvoje įsisiūbuoja reklamos verslas, kuriam skiriamos vis įspūdingesnės pinigų sumos. Daugelį jau senokai erzina pačioje įdomiausioje laidos vietoje įžūliai iššokusi televizijos reklama.
Nuo seno žinome, jog gerą daiktą reklamuoti nereikia, televizijos reklamos metu išeiname į virtuvę arba perjungiame kitą kanalą, bet, psichologų nuomone, ir taip „besisaugodami”, neišvengiame tam tikro poveikio. Pavyzdžiui, gerokai vėliau ieškodami parduotuvėje rūpimos prekės, kažkaip nevalingai sustojame prie to, apie ką „kažkur girdėjome”. Tai ne kas kita, kaip giliai sąmonėje įstrigęs reklamos teiginys.
Redakcijoje apsilanko žmonės, kuriuos galima pavadinti net reklamos aukomis. Gerai neįsiskaitę į sutarties sąlygas, atkreipę dėmesį tik į riebiausiomis raidėmis išspausdintus didžiausius pažadus, vėliau skaudžiai nusiviliame. Pastaruoju metu nemažai klientų nukenčia nuo nekokybiškų plastikinių langų, kelionių agentūrų vilionių arba meistrų – stebukladarių. Štai Kazimieras Urbonas iš Zapyškio tvirtino, kad susidomėjo „labai gerai dirbančio” meistro iš Mažųjų Lapių gyvenvietės reklama. Patikėjo jam remontuoti skalbimo mašiną, sumokėjo apie 300 litų, o parsivežtas prietaisas neveikia. „Jau keletą savaičių išgirtasis meistras net į kalbas nesileidžia”, – nusivylęs tokia reklama tvirtino Kazimieras. Mėginimai skambinti reklamuotu meistro numeriu ir mums nedavė rezultatų, nes ryšio paslaugų autoatsakiklis pareiškė, kad „numeris nenaudojamas”.
Stanislova Kazakevičienė tvirtino susigundžiusi gražia UAB „Itolas” meistrų reklama. Jos bute Taikos prospekte šios bendrovės darbuotojai įstatė šarvuotas duris, bet iki galo darbų nepabaigė. „Beveik kasdien žada atvažiuoti, o aš kaip kokia kvailė sėdžiu namuose ir beviltiškai laukiu. Jau ir darbdaviai nenori tikėti tokiais mano pasiaiškinimais”, – skundėsi kaunietė.
Laikraščio skaitytojas pensininkas Sigitas Paulauskas piktinosi mobiliojo TELE-2 ryšio firmos vilionėmis. „Birželio mėnesį perskaičiau TELE-2 tinklo reklamą, kad už litą galima įsigyti telefono aparatą, o iki rugsėjo mėnesio šiame tinkle galėsiu kalbėti nemokamai. Susiviliojau tokiomis galimybėmis ir užsukau į Kęstučio gatvėje esančią šios firmos prekybos atstovybę. Su prekybos atstove Egle Kurdeikaite pagal mokėjimo planą „Joker standartinis 1” sudarėme telefono paslaugų ryšio sutartį. Pardavėja man paaiškino, kad birželio mėnesį turėsiu už pokalbius susimokėti, o nuo liepos iki rugsėjo galėsiu kalbėti nemokamai. Net pastabų grafoje įrašė: „Akcija: kalbėk nemokamai”. Tačiau kauniečio laukė nemalonus nustebimas, kai pokalbių už liepos mėnesį sąskaitos grafoje „Pokalbiai Tele2.Mobile tinkluose”, už beveik pusantro šimto skambučių, buvo įrašyta 62,19 lito suma. Tiek klientui kainavo „nemokami” pokalbiai.
Sutartį pasirašiusi E.Kurdeikaitė mums pažadėjo išsiaiškinti ir paprašė paskambinti vėliau, tačiau po sutarto laiko telefono ragelio jau nebekėlė… Operatorė iš centrinės TELE-2 būstinės Vilniuje mums paaiškino, kad „klientas, matyt, ne taip suprato, nes negali kalbėti ilgai ir veltui”. Nesinori būti teisėju, kas ir kaip ką suprato, bet klientų aptarnavimo kultūra galima šiek tiek suabejoti.
Mobiliojo ryšio operatoriai tarpusavyje aštriai konkuruoja, todėl ir reklama pasirodo vis įspūdingesnė, klientui palankesnė. Tačiau klientų abejonėms vietos vis dar lieka. Pavyzdžiui, kas ir kaip tikrina mobiliųjų pokalbių trukmės fiksavimo prietaisų teisingumą.
Julius Lenčiauskas