Prieš kelerius metus, kai Didžiojoje Britanijoje žemės ūkis atsidūrė ties krizės riba, anglų ūkininkas Kenas Noublas (Ken Noble) už 1750 km į rytus atrado naujų galimybių įsitvirtinti, rašo „International Herald Tribune”.
Už kelis tūkstančius svarų sterlingų jis įsigijo žemės Estijoje, atsigabeno modernių traktorių iš Anglijos, išvalė žemę nuo brūzgynų ir toli nuo gimtinės laukų pradėjo naują gyvenimą.
61-erių metų K. Noublas, kuris įsigijo savo pirmuosius laukus Estijoje 1997 metais, yra vienas iš drąsių Vakarų Europos ūkininkų, ieškojusių galimybių buvusioje komunistinėje šalyje. Didžiosios Britanijos žemės ūkis tuo metu buvo varžomas griežtų sąlygų, dažnai kentėjo nuo galvijų kempinligės proveržių, smukusių maisto produktų kainų.
„Žemės ūkiui stojo sunkūs laikai, ir mums reikėjo kažko griebtis, – sakė Kliftonas Lamperdas (Clifton Lampard) – kitas ūkininkas iš Lesteršyro, kuris 2002 metais nusipirko bankrutavusią pieninę šalia Turio – valanda kelio į pietus nuo Estijos sostinės Talino. Po metų jis kartu su žmona įsigijo dar dvi Estijos fermas, padedant grupei Norvegijos ir Anglijos investuotojų.
Naujakuriai greit įsitikino, jog jeigu jie žemę išvalys ir ją įdribs, vietos valdžia leis jiems ja naudotis daugiau ar mažiau nemokamai. Žemės tiek daug, ji tokia pigi, kad daugelis užsieniečių net negali tiksliai pasakyti, kiek nekilnojamojo turto jie turi.
„Aš pardaviau žemę Škotijoje po daugiau kaip 2 tūkst. svarų sterlingų už akrą, o pirkau Estijoje po 25 svarus sterlingų už akrą”, – sakė Nilas Godmanas (Neil Godman) – pieno ir grūdų ūkio Vidurio Estijoje savininkas.
Užsieniečiai Estijoje randa ne tik pigią žemę, bet ir pigią darbo jėgą. Nors žemė čia dažnai yra prastesnė nei jų gimtinėje, pritaikius modernias technologijas ir modernius darbo metodus gamybos sąnaudos, palyginus su Vakarais, sumažėja daugiau nei per pusę.
Dešimtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kai Estija tapo kandidate į Europos Sąjungos nares, šalies ūkiai pradėjo pritraukti paramos iš Briuselio. Tuomet, kai Estija tik atgavo savo nepriklausomybę, tai atrodė neįmanoma. Subsidijomis buvo sumokėta už du trečdalius ūkininkų naujų technologijų.
Nepaisant jaunos šalies privalumų, naujiesiems imigrantams būna ir sunkesnių dienų. Ketveri pagrečiui metai K. Noublui buvo nepaprastai geri, tačiau kitus trejus derlių sunaikino smarkūs lietūs, ir dėl to jis patyrė didžiulių nuostolių.
Kitas išbandymas, laukiąs užsienio savininkų – darbo jėga. Nors ir pigi, bet – sunkiai paskatinama, lengvai įžeidi. Sunkiausiai darbininkams sekdavosi įvaldyti naujausias technologijas.
Praeitų metų spalį K. Noublas pasidavė. Pardavęs savo žemes Škotijos ūkininkui jis pasiliko ūkyje valdytoju. Prie naujųjų šeimininkų K. Noulbas atsisakė tradicinių grūdų, o eksperimentuoja veisdamas morkas, bulves bei griežčius. „Mes juos auginsime, ir vėliau bus matyti, ar surasime jiems pakankamai pirkėjų”, – sakė jis, stovėdamas griežčių lauke. Trupindamas estišką žemę tarp pirštų, jis kalbėjo: „Tai gera žemė, jeigu dangus nepagaili lietaus”, – pasakoja „International Herald Tribune”.
2005-08-26 13:43