Pirmą kartą gyvenime Lietuvoje apsilankęs čikagietis Arūnas Kaminskas negailėjo pagyrų mūsų šaliai ir tikino, kad mielai liktų čia gyventi, jei ne tenykštės šalies įstatymai.
Vargonavimo ir chorinio giedojimo dėstytojas, „Tėviškės” evangelikų liuteronų išeivijos parapijos vargonininkas bei choro vadovas apgailestavo, kad Amerikoje išeivių parapijos po truputį mažėja, ir vylėsi, kad visos geros tradicijos pereis į Lietuvą. Žymaus kompozitoriaus Vlado Jakubėno mokinys į Klaipėdą atvyko pakviestas Lietuvos evangeliškos bažnytinės muzikos sandraugos. Kartu su žmona Sigute daugiau nei savaitę uostamiestyje viešėjęs A. Kaminskas negalėjo atsidžiaugti atrasta ramybe.
– Lietuvoje lankotės pirmą kartą. Kaip Jums ši šalis?
– Nepaprastai pozityvūs įspūdžiai. Iš pradžių reikėjo priprasti, kad visi aplinkui kalba lietuviškai. Buvo keista vaikščioti gatvėmis ir matyti visur lietuviškus gatvių pavadinimus. Kai dar buvau visai jaunas, Čikagos lietuvių bendruomenėje galėjai visą dieną praleisti nekalbėdamas angliškai. Dabar tos apylinkės labai pasikeitusios. Tada jos buvo tarp saugiausių, o dabar – nesaugiausi rajonai Čikagoje. Deja, ten ir „Tėviškės” parapijos pastatas.
Keista buvo, kai Klaipėdoje paklausdavau, kur rasti tą ar aną, į mane kreivai pasižiūrėdavo: „Tu ką, nežinai?” Pardavėjos stebėdavosi, kaip aš nepažįstu jūsų pinigų. Man išties reikia laiko, kad atskirčiau dviejų litų monetą nuo dviejų centų.
– Jums Lietuvoje atrodo saugiau nei Čikagoje?
– Be abejo. Jūs neįsivaizduojate, kas dedasi Čikagoje. Kiekvienu momentu turime labai saugotis. O policija atsiliepia tik, kai yra šaudoma ar išprievartaujama. Jei kas braunasi į namus, policija neatvažiuoja. Miestas labai sparčiai ėmė keistis nuo aštuoniasdešimt penktųjų metų. Lietuviai, kurie sugebėjo ir turėjo pinigų, išsikraustė į Lemontą. Dabar ten pasaulio lietuvių centras. Jei Amerikos valdžios nebūtų nustatytos tokios keistos taisyklės, tai mes rimtai pagalvotume apie galimybę atsikraustyti į Lietuvą. Bet Amerikos įstatymuose viskas susiję su turtu – jei žmogus nori visam laikui palikti šią šalį, jis turi palikti daug turto ir dar dešimt metų mokėti mokesčius.
– Jūs iš tiesų čia atsikraustytumėte?
– Dabar – ne. Kol dar yra „Tėviškės” parapija, kur esu vargonininkas ir vicepirmininkas, kol dar saujelei žmonių esu reikalingas. Deja, bet vieną dieną tai baigsis. Tada mūsų niekas nelaikys. Čikaga tapo miestu, kur kova už egzistenciją verda kiekvieną minutę. Kiekvienu momentu reikia žiūrėti, kas ir kur ką iš tavęs – jei ne valdžia, tai koks nors banditas atims. Visi iš kišenės lupa.
– Lietuvoje niekada nebuvote, o taip puikiai kalbate lietuviškai.
– Man kalba yra labai svarbi. O Amerikoje anglų kalba visai išdarkyta. Tragiška situacija. Lietuvių kalba man yra pirmoji, angliškai nekalbėjau tol, kol pradėjau eiti į darželį. Tėvai visai nekalbėjo angliškai, o aš tą kalbą išmokau gatvėje. Dabar lietuviškai kalbame tik vieną kartą per savaitę, kai susitinkame su parapijos žmonėmis. Pamaldas nuolat lanko apie trisdešimt žmonių, nors parapijai priklauso apie šimtą šešiasdešimt. Tačiau jei vyksta tik laidotuvės. Sutuoktuvių, o kartu ir krikštynų parapijoje nebėra – tai jau negeras ženklas. Kiek ilgai galima laidoti po dešimt parapijiečių per metus?
Viskas išeivių parapijose nyksta, ir tai yra karti realybė. Tikiuosi, kad viskas, kas gera, grįš čia, į Lietuvą.
– Bet tiek lietuvių išvažiuoja…
– Taip, ten yra galimybė užsidirbti, bet nepatariu likti ilgesniam laikui. Mes norėtume kitur gyventi.
– Kodėl sakoma, kad Amerika – svajonių šalis?
– Gal ir buvo. Bet tokia nuomonė – iš visų faktų, visos realybės nežinojimo. Jaunam žmogui, jei jo perspektyva kitokia, tada – taip. Bet jei turi kiekvieną minutę bijoti, kad tave apiplėš jei ne valdžia, tai banditai gatvėje, jei kiekvieną minutę bijai – koks čia gyvenimas?
– O kaip lietuvių įvaizdis Amerikoje?
– Atvirai pasakius, amerikiečiams nerūpi Lietuva, jie net nežino, kas jūs tokie. Žino, tik kas paskaito laikraščius. Prieš mūsų kelionę vienas lietuvis užmušė studentą su dviračio spyna. Tai buvo žiauru. Tačiau visokių žmonių visur pasitaiko. Čikagoje turime daug didesnių problemų nei lietuviai: juodaodžiai advokatai užsimojo priteisti iš mūsų valstybės bilijonines sumas „juodžiams” už tai, kad jų protėviai vergavo. Jei jiems pavyks – mūsų labai prasta situacija. Jei atims daugiau, nei dabar atima, liks tik parduoti viską, pakeisti pavardę ir bėgti. Būsime be nieko. Galbūt Amerika buvo svajonių šalis, bet dabar – košmaras.
– Ar Jums Amerikoje pakanka gaunamų žinių apie Lietuvą?
– Anksčiau kartą per savaitę rodydavo „Panoramą”, bet pastaruoju metu kažkodėl nebematome. Namuose internetas labai lėtas, kol pasirodo lietuviškų laidų vaizdas, net barzda užauga.
– Klaipėdoje pasibaigus dešimtajam giedojimo ir vargonavimo seminarui, ką dar aplankysite Lietuvoje?
– Važiuosime į Tauragę – iš ten kilę mano tėvai, aplankysime kapines. Norėtume ir Vilnių pamatyti.
Aurelija Kripaitė