Lietuvių taikdariams prisiminti Kosovą padės kurioziški nutikimai ir tūkstančius kilometrų kartu įveikęs vėžlys Albinas II
Iš Kosovo grįžę paskutinieji Lietuvos kariai nėra tikri, ar Balkanams neprireiks pagalbos dar šiais metais, nes taika tarp serbų ir albanų labai trapi.
Mitrovicoje tarnavusių lietuvių artimieji aštuonis mėnesius kasdien keldavosi su mintimis apie toli nuo namų išvykusius vyrus, žmonas ir brolius. Grįžę į tėvynę taikdariai labiausiai išsiilgo artimųjų, Lietuvos kraštovaizdžio ir alaus.
Susižalojo tik danai
Mažybiniu „Anuška” vardu karių pramintas transporto lėktuvas „AN-26” Zoknių oro uosto taką palietė užvakar. Juo atskrido taikos palaikymo misiją Kosove (Serbija ir Juodkalnija) baigę paskutinieji BALTSQN-11 kuopos savanoriai. Lietuvos kariai misiją vykdė Danijos bataliono sudėtyje. Jie buvo dislokuoti karinėje bazėje trečiame pagal dydį Kosovo provincijos Mitrovicos mieste. 96 karių kuopoje tarnavo ir septynios moterys.
„Seniai turiu butą Kaune, bet vis nespėju iki galo sutvarkyti dokumentų. Buitinių rūpesčių tikrai netrūks”, – sakė medikė Sandra Griškaitė. Ji teigė nenorėjusi trukdyti artimų žmonių, kurie dirba, todėl jiems nepranešė apie sugrįžimą. To nepadarė ir kita kaunietė Jolanta Supranavičienė, kuri grįžimu norėjo nustebinti vyrą ir sūnų. Beveik visi savanoriai sąmoningai savo šeimoms nepranešė apie atvykimą.
Misijoje nesusižeidė nė vienas karys, bet keli buvo rimtai apsinuodiję maistu. Lietuviams sunku buvo ištverti tik karštą Kosovo klimatą. J.Supranavičienė prisiminė du atvejus, kai prireikė gelbėti danų karių gyvybę. „Vienas danas stipriai susižalojo galvą, o kitam lūžo raktikaulis ir krūtinės ląsta”, – sakė medikė.
Kasdien galvojo apie vyrą
„Visada jaučiau įtampą, atrodė, kad vyras yra labai toli, – sakė iš misijos grįžtančio Tomo Juraičio laukusi žmona Rita. – Kas rytą kėliausi su ta pačia mintimi – kaip jam sekasi”. Paklausta, ką galvodavo, kai per televiziją pamatydavo reportažus iš Irako ir Afganistano, kur beveik kasdien žūsta ir sužalojami taikdariai, Rita atsakė trumpai: „Tiesiog save raminau, kad Kosove galbūt yra ramiau”. Rita vyrui jau parengė staigmeną. „Šeimai nupirkau namą Kauno rajone”, – nusišypsojo moteris. Šalia mamos kantriai stoviniavo ir mažutė Cezarija. Muitinės procedūras baigęs T.Juraitis pasirodė nešinas trispalve. Į tėčio glėbį pirmoji įkrito duktė. Ji stipriai rankutėmis apkabino tėčio kaklą, o kai šis mergaitę pakėlė, Cezarija mielai pradėjo pozuoti fotografams.
Vengė Kosovo temos
Gintautas Černiauskas su Kosove tarnavusiu broliu Vidmantu nesimatė nuo vasario, todėl jo nekantriai laukė ir stengėsi nuslėpti susijaudinimą. „Mūsų šeimoje tradiciškai laukiama sugrįžtančių šeimos narių”, – sakė 41-erių metų G.Černiauskas. – Iš pradžių mūsų mama net nežinojo, kur iš tikrųjų tarnauja Vidmantas. Pasakėme, kad išvyko į Daniją ir stengėmės nekalbėti šia tema”. Mama tik vėliau iš nuogirdų sužinojo, kad sūnus atsidūrė Kosove. Iki išvykos į Kosovą kariai 17 savaičių misijai rengėsi iš pradžių Lietuvoje, o vėliau Danijoje.
Broliai ryšį palaikydavo internetu. „Parašydavo, kad yra sveikas, sportuoja ir kariauja”, – šypsojosi dvejais metais už Vidmantą vyresnis G.Černiauskas. Jis įsitikinęs, jog taikdariai Kosove sutinkami ne su duona ir druska, todėl visko galėjo nutikti. „Vidmantas išvyko ne krepšinio žaisti, – surimtėjęs pridūrė G.Černiauskas. – Namuose dabar jo laukia tėvai, sesuo, vaikai”. Apie tai, kokia staigmena šeimyna nustebins Vidmantą, Gintautas nepasakė. Tiesiog nusišypsojo ir tarė: „Jo atvykimą atšvęsime penktadienį”. Kieme susitikę broliai pirmiausiai stipriai apsikabino.
Dovanos liko toli
Kariams kraunant bagažą į sunkvežimį, BALTSQN-11 kuopos vadui kapitonui Artūrui Jankūnui knietėjo sužinoti, ką apie jį galvoja buvę pavaldiniai. „Dabar pats laikas paklausyti, ką jie apie mane šneka”, – su šypsena kariams pareiškė kpt. A.Jankūnas. Jo pavaduotojui vyr. ltn. Vaidotui Baltrušiui nerimą kėlė tik Kosove likę asmeniniai karių daiktai. „Kažkas blogai apskaičiavo tonažą, todėl pilotai prisipylė daugiau degalų ir su papildoma apkrova lėktuvas nebūtų pakilęs”, – sakė vyr. ltn. V.Baltrušis.
Ne vienas taikdarys apgailestavo, kad dovanos, kurių jie buvo pripirkę Kosove, atkeliaus tik po savaitės. „Ar įleisi į namus be dovanų? Atvažiuoju tik su uniforma, toks, koks esu”, – kažkieno mobiliojo ryšio telefonu paklausė šalimais kalbėjęs taikdarys. Po kelionės savanorių akys švytėjo džiaugsmu. Vieni sakė vakare iki soties išgersią lietuviško alaus, kiti rezgė planus kuo greičiau nukakti į pajūrį, kurį vadino gražiausiu pasaulyje.
Neleido išprovokuoti riaušių
Taikdariai prisipažino Danijos batalione jautę, kad danai iš pradžių į juos žvelgė lyg iš aukšto. „Ne tarnybos prasme, o tiesiog kaip į žmones”, – sakė jie. Tačiau BALTSQN-11 profesionalumą įvertino bataliono vadas pulkininkas Klausas Petersenas. Jis gyrė lietuvius už drąsą bei pažymėjo, kad visos patikėtos užduotys buvo sėkmingai įvykdytos. Kpt. A.Jankūno teigimu, pavojingų situacijų misijoje nebuvo daug, bet būtent lietuviai neleido įsiplieksti konfliktams, o nedidelė kuopa atlikdavo daugiau darbo negu danai.
Kartą per Velykas įsismarkavę serbai apleistame albanų name norėjo padegti padangas. Keli šūviai į orą atbaidė girtuoklius. Tuo tarpu šių metų kovo 29-ąją serbai aštuonioms valandoms buvo užblokavę kelią lietuvių ir danų automobilių kolonai. Danai pabėgo, todėl lietuviams teko saugoti turtą nuo įtūžusių serbų demonstrantų.
Pasak taikdarių, paprastai įvairias provokacijas rengia būtent serbai, kurie Kosove jau seniai yra mažuma. Provincijoje 88 proc. gyventojų sudaro albanai ir tik 7 proc. serbai.
Specialiai parengti lietuviai kone kasdien bendraudavo su vietos gyventojais, taip norėdami išsiaiškinti, ar trapiai taikai negresia kruvinas konfliktas.
Graikai nusipelnė pašaipų
Lietuviai su nedidele pašaipėle kalbėjo tik apie Kosove tarnaujančius Graikijos karius. Kartą jie turėjo surengti operaciją „Narvas”. Per ją graikams buvo duotas įsakymas uždaryti apie 500 metrų kelio atkarpą, į ją leidus įvažiuoti kaip įmanoma daugiau automobilių. Dviejuose kontrolės punktuose graikai turėjo patikrinti į „narvą” patekusias mašinas. „Bet vietoje to jie nusižengė visoms įmanomoms taisyklėms, – prisiminė vyr. ltn. V.Baltrušis. – Naujais automobiliais važiavusius skustagalvius praleisdavo, tačiau iki siūlų iškratydavo senukų ir vienuolių mašinas”.
Tiesa, buvo atvejų, kai į misijos pabaigą atsipalaidavo ir lietuviai. Kartą savanoriai dviračiais išvažiavo į Mitrovicą papietauti ir apie tai niekam nepranešė, tuo taip pat nusižengdami taisyklėms.
Lietuviai itin gerai vertina Prancūzijos taikdarius. Juos savanoriai laiko ne tik tikrais profesionalais, bet ir labai paprastais žmonėmis. Kai kurie prancūzai lietuviams įteikė dovanų, priminsiančių apie Kosovą.
Be smulkių daiktų, iš Kosovo parsivežta ir gyvų prisiminimų. Vienas jų – sausumos vėžlys, kuris atlaikė keturių valandų skrydį. Logistikos specialistas Gintautas Kinderis jį pavadino Albinu II, nes gyvį žolėje surado Albino vardą turintis taikdarys.
Padėtis stabiliai rami
Šiuo metu padėtis provincijoje, kurioje 1989-1999 m. etninis serbų ir albanų karas nusinešė apie 250 tūkst. gyvybių, laikoma itin sudėtinga. „Situacija nėra paprasta, nes albanai siekia visiškos provincijos nepriklausomybės, tuo tarpu serbai nelinkę atsisakyti savo istorinių žemių, – sakė kpt. A.Jankūnas. – Stabiliai rami padėtis Kosove yra jau maždaug trejus metus iš eilės, bet konflikto tikimybė išlieka”.
Rugsėjį Jungtinių Tautų Organizacija ketina svarstyti tolesnę Kosovo ateitį. Nuo 1999-ųjų Kosovas administruojamas pagal Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos rezoliuciją Nr. 1244.
Gediminas Stanišauskas