Scenoje aukštyn ir žemyn kyla lazdinės lėlės. Lėlių teatro režisierė Jūratė Januškevičiūtė įdėmiai stebi artistus. Prie šviesų pulto sėdi ketverių metų tikrų tikriausias apšvietėjas Adomas Zubė. Taip Žvejų rūmuose vyksta naujojo Klaipėdos lėlių teatro spektaklio jaunimui repeticija…
„Po repeticijos esame visi lyg įsielektrinę”, – pokalbį pradeda J. Januškevičiūtė, naujojo spektaklio „Nebenoriu sapnuoti” režisierė. Spektaklis pasirodys rugsėjo 10-ąją Žvejų rūmų teatro salėje.
Kol kas repeticijų metu garsą reguliuoja keturiolikmetė Rasa Vaštakaitė, šviesas – keturmetis Adomas. „Čia visi giminės”, – šypsosi režisierė. Scenoje už lėlių slepiasi keturi aktoriai: Gintarė Radvilavičiūtė, Linas Zubė, Vida Narveišytė ir Aušra Daukantaitė. Spektaklyje skamba Audronės Vaštakienės muzika.
„Mūsų režisierė – trijuose asmenyse: dailininkė, pjesės autorė ir režisierė”, – priduria A. Daukantaitė, Klaipėdos lėlių teatro direktorė.
„Spektaklis skirtas narkomanijos prevencijai. Tai neliesta tema lėlių teatre. Mes smarkiai rizikuojame. Ar nepralošime, pamatysime rugsėjo 10 dieną. Tada bus viskas aišku, ar teisingai padarėme, kad griebėmės šios aktualios temos. Spektaklis skirtas tiems, kurie dar ne narkomanijos liūne. Net ir mano amžiuje galima ten pakliūti, o ką kalbėti apie keturiolikmetį, kuris nemoka atskirti gera nuo bloga, nemoka pasirinkti… Apie tai mes ir šnekam – apie pasirinkimą. Ir jaunas žmogus turi teisę rinktis”, – samprotauja režisierė.
Tačiau didaktikos, tokios nepriimtinos jauniems žmonėms, čia nebus – spektaklyje neskamba žodis „narkomanija”. „Čia apskritai mažai teksto, mes bandome kalbėti lėliškomis priemonėmis. Spektaklyje yra paauglė Nora, ji jau įklimpusi ir atsiduria gydykloje. Spektaklis baigiasi liūdnai, tačiau su vilties gaidele. Išlieka viltis – gal viso to nebuvo?..” – sakė režisierė.
Jai rašant pjesę reikėję ir literatūros paskaityti, ir internete panaršyti. „Aš juk daug ko neišbandžiusi, – šypsosi. – Internete visko radau: žodynėlius, netgi kaip pasigaminti… Sužinoti viską apie šią temą buvo būtina. Gyvenimas pats ją siūlo – eini pasivaikščioti į pajūrį ir matai švirkštus išmėtytus. Melnragėje, prie molo, vienas švirkštas guli, kitas. Tikrai žmonės ne nuo skausmo vaistus leidosi… O teatras ir turi gyventi šiandiena – ne rytojumi ir ne vakarykšte diena… Tuo jis ir skiriasi nuo kitų meno rūšių.”
Spektaklio kūrėjai į paauglių širdis bandys belstis pasitelkę ir muziką. „Skambės gana šiuolaikiška muzika. Paaugliui vaikiškų dainelių juk nepadainuosi. Bus ir metalo, ir roko, ir net dainuojamosios poezijos – visko po truputį”, – tikino J. Januškevičiūtė.
Tačiau režisierė sako daug naujo šiame spektaklyje neišradusi. Pasak jos, sunku išrasti ką nauja. „Sudedi daug senų dalykų, ir išeina kai kas nauja. O gal ką ir išradau?..” – susimąsto… „Kirminai”, – pameta mintį apie lėlę aktorius L. Zubė. „O ne… Šis principas jau kažkelintame amžiuje buvo naudojamas”, – išradimo išsigina J. Januškevičiūtė.
Lėlininkai spektaklio reklaminių akcijų kol kas neplanuoja. Pasak jų, patenkinti žiūrovai – geriausi gandų skleidėjai.
Liepos pradžioje spektaklį Klaipėdos lėlininkai pradėjo repetuoti Kaltinėnuose, Šilalės rajone. Repeticijos dabar tęsiasi Žvejų rūmuose. Anot J. Januškevičiūtės, kūrybinis procesas tuo ir buvo įdomus, kad tarsi sudėtas iš dviejų dalių.
„Gera buvo iš miesto išvažiuoti. Kaltinėnuose buvo lyg kūrybinė stovykla – dieną dirbom, vakarais važiuodavome į ekskursijas. Artistai pamatė, kas yra Žemaitija”, – sakė J. Januškevičiūtė. „Apvažiavome aplink Kaltinėnus viską, kas yra dvidešimties kilometrų spinduliu. Buvom Upynos muziejuje. Aplankėme bitininką”, – prisiminė A. Daukantaitė. „Varlių daug matėme” – pridūrė L. Zubė…
Rima Čeliauskaitė
„Vakarų ekspresas”