Rusija jį kaltino šnipinėjimu Lietuvos ir Amerikos naudai, o gimtinėje šis kompiuterių specialistas buvo vadinamas profesionaliu „hakeriu”, galinčiu įsibrauti į slaptas elektronines duomenų bazes.
Po kone pusantrų metų trukusios nelaisvės Sankt Peterburgo bei Lukiškių izoliatoriuose klaipėdietis Pavelas Iljinas buvo pripažintas kaltu prievartavus turtą iš SEB Vilniaus banko.
Kalėjimo išvengęs klaipėdietis jau grįžo į gimtąjį miestą. Apie patirtus išgyvenimus bei ateities planus „Vakarų ekspresui” sutikęs papasakoti 29-erių metų P. Iljinas pareiškė, jog tai – paskutinis jo interviu žurnalistams.
Kokios mintys lindo į galvą po to, kai išgirdote teismo sprendimą?
Patyriau šoką. Negalėjau patikėti, kad esu laisvas. Maniau, kad miegu ir meldžiau Dievą, kad tik nepabusčiau.
Kas Jūsų laukė grįžtant?
Būrelis draugų ir, be abejo, tėvai. Jie labai išgyveno dėl mane užgriuvusių nemalonumų ir man skaudu dėl to.
O širdies dama?
Ne. Matyt, dėl mano užimtumo iki vestuvių taip nė karto ir nepriėjau.
O buvo progų?
Pavadinkime jas trimis epizodais.
Iš teismo salės nuskubėjote tiesiai į savo namus Klaipėdoje?
Labiausiai norėjau kuo greičiau grįžti į gimtąjį uostamiestį, paliesti medį ir žolę.
O įsijungti kompiuterį?
Gal keista, bet tikrai ne. Juolab kad namuose asmeniniu kompiuteriu taip greitai ir negalėčiau pradėti naudotis, nes pirmiausia reikia nusiimti apsaugą, kuria pasirūpinau išvykdamas į Rusiją.
Ir į interneto kavines nenueisite – teismas uždraudė Jums ten lankytis.
Labai keistas sprendimas (juokiasi. – Aut. Past.)
Ar dar kas nors Jums šiuo metu kelia juoką?
Ne juoką, bet nuostabą kelia kaimynų elgesys: jie elgiasi lyg ir neutraliai, bet į mane žiūri su baime. Atrodytų, kad aš būčiau koks prievartautojas ar nusikaltėlis, užmušęs senutę po tiltu…
Nagrinėjant Jūsų bylą teisme, visiškai pripažinote kaltę dėl inkriminuojamo nusikaltimo, nors anksčiau teigėte, jog esate ne vagis, o tiesiog laisvai samdomas kompiuterinių tinklų saugumo konsultantas.
Neturėjau kitos išeities, todėl ir prisipažinau esąs kaltas, o šiandien esu laisvėje ir galiu su jumis kalbėtis. Kita vertus, 2003-iųjų birželį, kai turėjau reikalų su Vilniaus banku, siekiau ne praturtėti, o tiesiog susirasti darbą. Maniau, parodysiu jiems kompiuterinės sistemos saugumo defektus ir jie supras, kad esu geras specialistas.
Deja, Vilniaus banko atstovų elgesys nebuvo žmoniškas: pasikvietė mane į susitikimą, gavo mano visus asmens duomenis, dešimt minučių konsultavosi su manimi techniniais klausimais, o po to iškvietė policiją ir apkaltino mane turto prievartavimu.
Ar pykstate ant ko nors? Gal ant Valstybinio saugumo departamento pareigūnų – juk prieš kelerius metus prašėte gynybos nuo jų „psichologinio teroro”.
Pykčio niekam nejaučiu. Net saugumiečiams. Nors kelis kartus padėjau Tėvynei, o ji vėliau nuo manęs nusisuko. Tiesa, pasinaudodamas proga, noriu labai padėkoti savo gynybai ir visiems tiems, kas padėjo.
Tai kieno šnipas buvote – Lietuvos ir Amerikos, ar rusų?
Aš nesu nei šnipas, nei koks „hakeris”.
Bet rusai prieš penkerius metus per visas televizijas parodė, kad Jūs esate šnipas, įsilaužęs į galingosios Federalinio saugumo tarnybos tinklą?
Tebūnie atsakymas į šį klausimą jums štai toks, – Pavelas parodė dokumentą, kurio tekstas aiškiai byloja apie tai, kad klaipėdietis kelia pavojų Rusijos Federacijos nacionaliniam saugumui. – Nepaisant to, aš vėl turiu teisę vykti į šią šalį be jokių apribojimų.
O kokie Jūsų santykiai su mūsų šalies saugumiečiais?
Jokie. Pagal sutartį kelis kartus juos konsultavau ir viskas.
Ar pats dabar jaučiatės saugiai? Juk kadaise sakėte, kad Vilniuje į Jus kėsintasi, vos nebuvote partrenktas automobiliu.
Taip. Esu kuklus žmogus ir, atsižvelgęs į savo gyvenimišką patirtį, asmeninio saugumo lygį ruošiuosi padidinti. Kadangi esate pagrindinis Klaipėdos dienraštis, nesutikti duoti jums interviu negalėjau. Tačiau tai – mano paskutinis viešas pasisakymas ir bendravimas su žurnalistais. Nuo šiol žadu neturėti ir jokių viešų kontaktų darbo klausimais. Visą rūpimą informaciją bus galima rasti tik internete.
Vilniaus apygardos teismo sprendimu Jūs išvengėte kalėjimo, tačiau nesate visiškai laisvas. Kuo ketinate užsiimti, kai erdvė veikti – ribota?
Esu nuteistas kalėti dvejus metus, bausmės vykdymą atidedant 24 mėnesiams. Kadangi metus ir keturis mėnesius buvau nelaisvėje, manau, kad po pusmečio turėčiau atgauti visišką laisvę. Kai taip atsitiks, Lietuvoje neketinu užsibūti. Jau sulaukiau nemažai įdomių darbo pasiūlymų, per dvi-tris savaites su jais iš esmės susipažinsiu ir apsispręsiu, kur ir ką veiksiu toliau.
O kur žadate apsistoti? Rusijoje, Amerikoje, ar galbūt grįšite į Švediją, kur praleidote trejus metus?
Leiskite į šį klausimą neatsakyti. Kadangi ir toliau ketinu teikti privačias konsultavimo kompiuterinių tinklų saugumo klausimais paslaugas, mano veiklos geografinės ribos – gan plačios. Kai tau nėra trisdešimt, vargu ar atsisakytum darbo reikalais nuskristi, pavyzdžiui, į Pietų Afrikos Respubliką, jeigu užsakovas gali sau leisti kelionę ir viešnagę apmokėti iš savo kišenės, ar ne?
Ar nebus taip, kad netrukus Jūsų vardas, kaip kokio vienuolikmečio, „nulaužusio” Pentagono ar NASA duomenų bazes, skambės visame pasaulyje?
Žinote, kas iš tikrųjų slepiasi po tokiais pranešimais apie įsilaužimus? Atitinkamos tarnybos internete paskelbia, kad gali parsisiųsti viso interneto „nulaužimo” instrukciją, nors ji realiai neegzistuoja. Patiklus asmuo parsisiunčia failą ir net pats nežino, kad automatiškai pateko į NASA ar Pentagono bazę. Tai – pasala.
Kada susidomėjote kompiuteriais?
Kai buvau 5-6 metų. Sulaukęs keturiolikos, gavau pirmąjį atlygį už padarytą darbą – 400 ar 500 litų. Tada tai buvo iš tiesų dideli pinigai.
Ar pinigams teikiate didelę reikšmę?
Man svarbu, kad galėčiau komfortiškai užsiimti mėgstama veikla. Be to, pinigai nėra tokie vertingi kaip, sakykime, informacija.
Ar ateityje žadate turėti dar reikalų su Vilniaus banku?
Tikrai ne. Juk negali atsakingai dirbti su klientu, kurio nemėgsti. Tačiau tai nereiškia, kad niekada nepriimsiu darbo pasiūlymų iš kitų bankų.
Natalija Mogučaja
„Vakarų ekspresas”