Lygiai prieš metus, stovėdamas prieš šėlstančią klaipėdietiškąją „džiazo jūrą” – kunkuliuojančią minią Teatro aikštėje ir tardamas jai jau sakraliniais tapusius žodžius – „Eikite, festivalis baigėsi” – atsimenu, jog širdyje tikrai jaučiau, kad manęs, mano pagalbininkų ir bičiulių laukia didelių permainų metas, nors tuomet tai atrodė kaip tolima, gal net ir nereali vizija.
Nuojauta bei širdies balsas ir šį kartą neapgavo. Po įnirtingų ir įnoringų politinių batalijų likimo valia teko palikti gimtąjį miestą gimtojo miesto labui. Tačiau ištisus vienuolika metų, nuo „džiazinio” lopšio iki tikros meninės brandos išugdžius visų mūsų mylimą ir kasmet laukiamą Klaipėdos pilies džiazo festivalį, pabėgt neįmanoma net ir į pasaulio kraštą, ką jau čia bekalbėt apie tuos iki gyvo kaulo pabodusius 300 kilometrų.
Man, ko gero, gerokai labiau negu daugeliui Jūsų, festivalis tapo nebeatsiejama mano gyvenimo, mano paties dalimi. Nors įnoringąjį festivalio šturvalą laiko trapios ir švelnios mano mielos Ingos rankos, džiazo fiesta tebeplaka mano širdies ritmu!
Kaip niekad ligi šiol spalvingos ir stilistiškai kontrastingos miesto šventės bures kels gerokai atjaunėjusi ir pasikeitusi festivalio burlaivio įgula, kurioje ritmą ir tempą tebelaiko senieji „džiazo jūrų vilkai”, kone visus tuos metus buvę kartu su manimi.
Šiais metais džiazo kaleidoskopas suteiks Jums labai retą galimybę atrast vadinamosios „world music” perliukų. Tradiciškai – iš viso pasaulio, kaip įprasta – pačios aukščiausios „meninės prabos”.
Daug kas pasikeitė, nemažai dar kas ir keisis, aišku viena – šis mažas fantastiškos muzikos stebuklas turi kasmet džiuginti visus mus – vasaros, siautulingo šėlsmo džiazu alsuojančiais ritmais, meilės grožiui, gėriui, savo artimajam simboliu. Buvau, esu ir liksiu džiaze kartu su Jumis !!!
Nuoširdžiai ir muzikaliai Jūsų, Vytautas Grubliauskas-Kongas