Kelis kartus sumažėjus išmokoms, o kartu ir linų pasėliams, ūkininkai raginami susirūpinti užauginamos produkcijos kokybe
Šiais metais linų Lietuvoje auginama tris kartus mažiau nei prieš dvejus metus. Žemdirbiai, gaudami gerokai sumažėjusią paramą, linkę atsisakyti šios tradicinės, tačiau gana įnoringos kultūros. Tuo tarpu patys ištikimiausi linų augintojai dar tikisi sulaukti ne tik vietos, bet ir ES valdžios paramos.
Užmigo ant laurų
Lietuvos linų augintojų ir perdirbėjų asociacijos tarybos narys Valentinas Genys, Ukmergės rajone auginantis apie 200 ha linų, pripažįsta, kad šiais metais linų sektorius išgyvena bene didžiausią krizę per pastarąjį dešimtmetį.
„Iki šiol ūkininkai, gaudami 1500 litų išmoką už hektarą, per daug nesistengė užauginti kokybišką produkciją. Perdirbėjams veždavome tai, ką užaugindavome. Galime sakyti, užmigome ant laurų. Viskas atrodė gražu, o rinka padarė savo, ir šiuo metu situacija iš esmės pasikeitė. Linų sektorių turime pertvarkyti taip, kad užaugintume kuo kokybiškesnę produkciją. Laikai, kai augindami linus išgyvendavo gana daug ūkininkų, baigėsi”, – tvirtino asociacijos narys, neneigiantis, kad su perdirbėjais dėl kokybės jau seniai laužomos ietys.
„Užauginti kokybiškus linus mes sugebame, tačiau neturėdami technikos negalime jų nuimti. Užėjus prastiems orams, linai pūva, o su turima rusiška technika nespėjame jų nuimti. Be to, šiuo metu labiau apsimoka auginti grūdus, o ne linus”, – apgailestavo V.Genys.
Jo teigimu, tekstilės įmonės jau nebe pirmi metai įsiveža pigesnės žaliavos iš trečiųjų šalių – Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos: „Turime spręsti technologines problemas, nes antraip teks trauktis iš šio sektoriaus. Linai Lietuvoje neišnyks, tačiau jų plotai gali dar sumažėti”.
Mažas derlingumas apkarpė išmokas
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto Ūkių ir įmonių ekonomikos skyriaus vedėja dr. Irena Kriščiukaitienė linininkystės sektoriaus situaciją vadina itin grėsminga. Stambūs linų ūkiai po truputį mažino šios kultūros pasėlius ir šiuo metu jau iš viso nebeaugina linų, o pasirinko kitas grūdines kultūras.
„Dabartinė tiek šalies, tiek ES politika nėra palanki linams. Lietuvai tapus ES nare, linus auginantys ūkininkai neteko didelės dalies paramos. Išmokos sumažėjo nuo 1500 litų iki 587 litų už hektarą”, – tvirtino instituto atstovė ir pridūrė, jog šiuo metu linus auginantiems Prancūzijos ūkininkams yra mokama 1800 litų už hektarą.
Anot jos, prieš Lietuvai tampant ES nare, Bendrija pakeitė linų rėmimo politiką ir nustatė tokias pat paramos sąlygas kaip javams, todėl vidutinės išmokos apskaičiuojamos nuo penkerių metų kultūros derlingumo, kuris Lietuvoje buvo labai mažas. Dėl tokių priežasčių mūsų šalies ūkininkai gauna kelis kartus mažesnę paramą nei kitose šalyse.
„Akivaizdu, kad esant vieningai rinkai lietuviai nėra pajėgūs konkuruoti su kitų valstybių fermeriais ir turi dirbti kur kas sudėtingesnėmis sąlygomis, todėl būtina keisti pajamų palaikymo politiką”, – kalbėjo I.Kriščiukaitienė.
Buvo tikėtasi, kad, Lietuvai įstojus į ES, didesnes išmokas gaus bent jau linų perdirbėjai, kurie tokiu atveju žemdirbiams galėtų mokėti didesnę supirkimo kainą už žaliavą.
Tačiau šie lūkesčiai nepasitvirtino, o išmokų perdirbėjams tenka laukti visus metus.
Nežinomybė stabdo plėtrą
Dabartinė situacija nulėmė, jog linus Lietuvoje liko auginti smulkūs ūkiai, tačiau jie nespėja eiti koja kojon su rinka. Daugiausia trūksta modernios technikos, be kurios ūkininkai nepajėgia nuimti derliaus esant blogoms oro sąlygoms. Kuo ilgiau nuimamas derlius, tuo labiau nukenčia linų kokybė.
Anot I.Kriščiukaitienės, padėtis pagerėtų, jeigu ūkininkams būtų kompensuojama bent dalis lėšų įsigyjant pigesnės padėvėtos technikos, tačiau tam turi būti gautas leidimas iš ES.
„Siūlome ūkininkams kuo greičiau kooperuotis, kad bendromis pastangomis galėtų įsigyti padėvėtos, tačiau vis tiek didelius pinigus kainuojančios technikos. Susikooperavus ir technika būtų išnaudojama kur kas efektyviau”, – sakė mokslininkė.
Ūkininkas V.Genys patvirtino, jog įsigyti naujos technikos Lietuvos žemdirbiai neturi jokių galimybių: „Net ir padėvėti įrengimai yra labai brangūs, kurie dabartinėmis sąlygomis atsipirks tik po keliolikos metų. Jau kuriasi kooperatyvai, kurių pagrindinis tikslas – sustiprinti technologinį procesą”.
Pašnekovai užsiminė, jog linininkystės ateitį sunkino ir nuolatinė nežinia, kiek ūkininkai gali sulaukti valstybės paramos.
„Žmonės blaškėsi ir nežinojo, auginti linus, ar ne. Šiandien ūkininkai turi žinoti tolesnes perspektyvas, kokios paramos jie gali tikėtis per artimiausius metus, nes antraip jie nesiryš įsigyti technikos”, – teigė L.Kriščiukaitienė.
V.Genys į linų sektorių jau yra įdėjęs apie 0,5 mln. litų ir trauktis kol kas neketina, tačiau viliasi artimiausiu metu sulaukti gerų žinių iš šalies bei ES valdžios institucijų.
„Linai yra antibiotikai dirvožemiui. Ekologiniu atžvilgiu linas, kaip augalas, yra labai vertingas, nes turi antibakterinių savybių. O žemės, tinkančios linams auginti, Lietuvoje yra nemažai”, – priminė I.Kriščiukaitienė.
Anot jos, labai svarbu ūkininkams apsirūpinti ne tik technika, bet ir sertifikuota sėkla, nuo kurios priklauso linų kokybė bei derlingumas: „Siūlome, kad ūkininkams būtų kompensuojama dalis lėšų įsigyjant sertifikuotą sėklą ir mokamos priemokos už pasiektą derlingumą”.
Instituto specialistai taip pat siūlo valstybei kompensuoti dalį draudimui skirtų lėšų, kad ūkininkai galėtų apdrausti pasėlius, nes linų auginimas yra gana rizikinga žemės ūkio šaka. Be to, ūkininkams trūksta ir žinių, todėl mokslininkai siūlo stiprinti mokymo centrus, kuriuose būtų galima gauti informacijos ir apie technikos panaudojimą, ir apie kultūros auginimo subtilybes.
Jeigu ūkininkai sulauktų paramos dar bent penkerius metus, tai linų plotai, kaip paskaičiavo mokslininkai, vėl turėtų didėti.
Kokybė netenkina
Šakių rajone veikianti linų perdirbimo įmonė „Vernupis” iš karto pajuto žemdirbių finansavimo pokyčius.
„Trečdaliu sumažėjus valstybės paramai, ūkininkai buvo priblokšti. Šakių rajone, kur linų būdavo auginama daugiausia Lietuvoje, šiemet pasėlių plotai sumažėjo tris kartus, iki 603 hektarų, nors užpernai dar buvo 2625 hektarai. Jeigu padėtis nesikeis, kitais metais linus galėsime pamatyti tik Rumšiškėse”, – „Kauno dienai” teigė įmonės direktorius Vidmantas Urbaitis.
Jo teigimu, Lietuvoje yra gana idealios sąlygos auginti linus, kuriuos perdirba dešimt pirminio apdirbimo įmonių, o žaliavą panaudoja penkios stambios tekstilės įmonės, jau nekalbant apie įvairias siuvimo bendroves.
„Lietuva, buvusi viena iš linininkystės lyderių, pasaulio rinkoms pateikdavo galutinius lino produktus ar siuvinius iš lino. Tačiau šios pozicijos gerokai apleistos, nes prastai susiderėjom dėl šio sektoriaus finansavimo stodami į ES”, – apgailestavo įmonės atstovas.
Jis pripažino, kad ilgus metus linams skirta solidi parama išlepino ūkininkus, kurie mažai dėmesio kreipė į produkcijos kokybę: „Iki šiol ūkininkams užtekdavo paramos ir jie nebuvo suinteresuoti siekti didesnės kokybės. Pluoštas turi būti pilkos spalvos, o ne tai, „kas išėjo”. Turiu pripažinti, kad mūsų, perdirbėjų, kokybė netenkina. Geros kokybės būna tik apie 30 proc. linų, o kitas pluoštas būna visoks. Ši proporcija priklauso ir nuo oro sąlygų, kaip linai vartomi, kiek įdedama darbo nurovus linus. Deja, dar nuo tarybinių laikų linai nėra vartomi. Tam trūksta ir technikos”.
Vis dėlto V.Urbaitis vylėsi, kad ūkininkai, šiemet atsisakę linų ir metęsi auginti javus bei rapsus, vis dėlto kitąmet persigalvos ir dalį savo laukų vėl apsės linais. Galbūt juo paskatins ir valdžios priimti sprendimai.
„Linas yra gana pelninga kultūra, tačiau ją auginant reikia ir nemažai sėkmės bei daug darbo”, – pridūrė perdirbimo įmonės vadovas.
Vietinė produkcija anksčiau patenkino apie trečdalį tekstilės įmonių poreikio, o likusią dalį žaliavos verslininkai įsiveždavo iš užsienio. Prognozuojama, kad šiemet vietos ūkininkai bus užauginę tik apie dešimtadalį žaliavos poreikio. Tekstilininkai, rinkdamiesi pigesnę žaliavą iš Ukrainos, stengiasi dar ir numušti kainas vietos rinkoje.
„Lyginant, kiek remiamas šalies žemės ūkis, tai papildomi keli milijonai linininkystei tėra smulkmena, o sumokėdami mokesčius mes valstybei grąžiname šią paramą dešimteriopai”, – įsitikinęs V.Urbaitis, ragindamas šalies valdžią padidinti išmokas linų augintojams.
Dotuojami užsienio žemdirbiai
Plungėje veikianti įmonė „Linų audiniai” savo produkciją – lininius audinius bei verpalus – daugiausia gamina iš vietinės žaliavos, tačiau dalį jos tenka įsivežti iš Belgijos, Prancūzijos, Lenkijos ir Latvijos.
„Į Rusiją ir Baltarusiją dar nesidairome, nes ten siūlomas linų pluoštas nėra kokybiškas. Tuo tarpu mūsų ūkininkai jau moka pagaminti gana kokybišką produkciją”, – tvirtino bendrovės generalinis direktorius Alvidas Vitkevičius.
Jis pripažino, jog šiuo metu linų pasėliai Lietuvoje mažėja tik dėl nepakankamos valstybės politikos.
„Jeigu valstybė surastų galimybę skirti bent jau tūkstantį litų už hektarą, tai linų pasėliai tikrai nemažėtų. Niekas iš ūkininkų nesitikėjo, kad, Lietuvai tapus ES nare, dotacijos taip smarkiai sumažės”, – tvirtino verslininkas.
Jo žiniomis, kai kurie ūkininkai yra paėmę nemažus kreditus iš bankų ir įsigiję brangios technikos.
„Nežinomybėje atsidūrė ir perdirbimo įmonės, kurios turbūt jau turi keisti veiklos pobūdį. Kai kurios taip pat įsigijo modernius įrengimus, kuriuos greičiausiai teks parduoti kinams ar baltarusiams”, – apgailestavo A.Vitkevičius.
Jis pridūrė, kad Lietuvos įmonės, pirkdamos žaliavą iš Belgijos, Prancūzijos, dotuoja tos šalies ūkininkus, kurie suinteresuoti kuo daugiau auginti linų.
„Pirkdami žaliavą iš užsienio, mes pilame vandenį ant svetimų girnų. Tą pasakiau ir šiemet gegužę vykusiame susitikime su žemės ūkio ministre. K.Prunskienė lyg ir pritarė, kad linas neturėtų likti vien tik liaudies dainose. Bet to be valstybės paramos nepasieksime”, – tvirtino įmonės, 98 proc. savo produkcijos eksportuojančios į ES, direktorius.
Permainų nežada
Tačiau kol kas iš mūsų šalies valdžios rūmų gerų žinių nesulaukia nei linų augintojai, nei perdirbėjai. Žemės ūkio ministerijos Augalininkystės skyriaus vedėjas Adolfas Damanskis nelinkęs dalyti pažadų dėl galimybės daugiau paremti žemdirbius.
„Vienintelis kelias – ūkininkams didinti derlingumą. Tuomet ir parama bus didesnė”, – teigė skyriaus vedėjas, pripažindamas, kad kitąmet Lietuvoje linų pasėlių gali dar sumažėti.
Pagal oficialias pasėlių deklaracijas 2003 metais linų pluoštui buvo auginama 9,6 tūkst. ha, o pernai – tik 5,6 tūkst. ha. Negalutiniais duomenimis, šiemet linų pluoštui užsėta vos 3,6 tūkst. ha.
A.Damanskio teigimu, žemės ūkio ministrės sudaryta darbo grupė parengė pasiūlymus, tačiau jiems turės pritarti Briuselis. Didinti paramą linų sektoriui buvo prašoma ir Konkurencijos tarnybos, tačiau ji tokį prašymą atmetė, konstatuodama, kad tokia parama pažeistų ES reglamentus.
Augalininkystės skyriaus vedėjas prognozavo, jog dalis iš 10-ties linų perdirbimo įmonių turėtų keisti darbo profilį. Lietuvai, anot jo, užtektų keturių perdirbimo įmonių, kurios turėtų darbo visiems metams ir galėtų mokėti žemdirbiams daugiau už superkamą produkciją.
Lina Navickaitė
😉 as durniuis