Vėjo sukamuose generatoriuose pagaminta elektros energija – podukros vietoje
Lietuva yra įsipareigojusi Europos Sąjungai iki 2010-ųjų padidinti elektros energijos gamybą iš atsinaujinančių išteklių iki 7 proc. Šiuo metu elektros gamyba iš atsinaujinančių išteklių (daugiausia hidroelektrinėse) sudaro apie 3,5 proc. Vyriausybė prioritetine įvardijo vėjo energetiką, patvirtino alternatyviosios energetikos skatinimo programą ir specialią tvarką, nurodė, jog iki 2009-ųjų turėtų būti pastatyta vėjo jėgainių, galinčių pagaminti 200 megavatų (MW) elektros.
Tačiau verslo praktikai, patikėję valdžios kalbomis ir ėmęsi įgyvendinti „vėjo projektus”, jaučiasi mulkinami. Antai netoli Palangos prieš metus pastatyti 6 vėjo malūnai, kainavę beveik 20 mln. litų, dėl biurokratinių kliūčių lig šiol nepagamino nė vienos kilovatvalandės elektros.
Pradžia – kukli
Prieš Lietuvos pajūryje išdygstant pirmajai vėjo jėgainei buvo atlikta apklausa, kurios metu daugiau nei pusantro tūkstančio gyventojų atsakė į klausimą „Ar pritariate vėjo energetikos plėtrai?” Net 73 proc. respondentų atsakė teigiamai. Prieš pasisakė vos 6,5 proc., o maždaug 20 proc. apklaustųjų prisipažino nežiną, kas yra vėjo energetika.
Tai, kad visuomenė nėra pakankamai informuota apie atsinaujinančių šaltinių panaudojimo galimybes, patvirtino ir reakcija į pirmąsias vėjo jėgaines.
Kretingos rajone, Vydmantų kaime, atidarius Kaišiadorių vyskupijos vėjo generatorių, vietinėje spaudoje pasipylė postringavimai, kokį triukšmą šis malūnas kels, kaip darkys kraštovaizdį, kaip kentės paukščiai bei gyvūnai, kaip žmones erzins šešėlių mirgėjimas ir elektromagnetiniai trikdžiai. Nors mokslininkai šiuos išvedžiojimus vertina su atlaidžia šypsena, visgi akivaizdu, kad tokia „liaudies nuomonė” atriša biurokratams rankas, leidžia kaišioti pagalius į ratus alternatyvios energetikos projektams ar paprasčiausiai nedaryti nieko.
Neatsitiktinai per keletą pastarųjų metų mūsų šalyje elektrą gaminti pradėjo tik dvi pramoninės vėjo elektrinės. Jau minėta jėgainė Vydmantuose, kurią bendromis jėgomis pastatė Magdeburgo (Vokietija) ir Kaišiadorių vyskupijos, bei Skuode. Pirmoji yra pagaminta Vokietijos įmonėje „ENERGON GmbH” ir leidžia atiduoti į skirstomuosius tinklus kokybiškiausią elektros energiją, prisitaikančią prie skirstomųjų tinklų parametrų. Jos bokšto aukštis – 78 metrai, sparnuotės skersmuo – 44 metrai, generatoriaus maksimali galia – 630 kW. Ji gali būti pasiekiama pučiant 11,5 m/sek. stiprumo vėjui. Mažiausias reikalingas vėjo greitis – 3 m/sek., o kilus 25 m/sek. štormui, jėgainė automatiškai sustabdoma.
Netoli Skuodo sumontuota naudota vėjo jėgainė į mūsų šalį atkeliavo iš Danijos vietinio verslininko Algimanto Lukošiaus pastangomis. Planuojama, jog ji darbuosis – gamins elektrą dar 15 metų. Jos darbas bus valdomas kompiuteriu. Vėjo jėgainė turi tris sparnus, vieno ilgis – 10,5 metro. Sparnai sukasi negreitai – tik 40 apsisukimų per minutę. Jėgainė turi du skirtingo galingumo generatorius: kai silpnas vėjas, dirba mažesnio galingumo generatorius, kai stipresnis – didesnio. Per valandą jėgainė pagamins 160 kW elektros energijos.
Teoriškai – „taip”
Tokie pasiekimai atrodo tikrai labai kukliai, nes Vyriausybės nutarimai „dėl elektros energijos, kuriai gaminti naudojami atsinaujinantys ir atliekiniai energijos ištekliai, gamybos ir pirkimo skatinimo tvarkos” buvo patvirtinti dar 2001-aisiais metais (kai kurios korekcijos padarytos 2004-ųjų pradžioje). Minėtoji tvarka nustato, kokios galios ir kokius išteklius naudojančios elektrinės bus statomos nuo 2004-ųjų iki 2009-ųjų. Gamintojams, norintiems statyti vėjo elektrines, yra nurodytos zonos ir suminės galios. Visos vėjo elektrinių diegimo teritorijos suskirstytos į 6 zonas, kur numatytos vėjo elektrinių suminės galios bei kitos svarbios sąlygos.
„Lietuvos energija” Vyriausybės minėtąja tvarka buvo įpareigota organizuoti konkursus leidimams plėsti elektros energijos gamybos pajėgumus.
Praėjusių metų vasario mėnesį buvo sudaryta komisija, kurią sudaro Ūkio ministerijos, Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, Valstybinės energetikos inspekcijos, bendrovių Rytų skirstomieji tinklai, VST ir „Lietuvos energija” atstovai.
Nuo praėjusių metų „Lietuvos energija” jau yra surengusi tris konkursus. Du – leidimams plėsti elektros gamybos pajėgumus statant vėjo jėgaines 3 ir 4 pajūrio zonose ir prijungiant jas prie perdavimo tinklo, ir vienas – prijungiant prie skirstomųjų tinklų. Ateityje konkurso komisija numato dar skelbti naujų konkursų.
Pasak „Lietuvos energijos” atstovės ryšiams su visuomene Aurelijos Trakšelienės, susidomėjimas skelbiamais „vėjo konkursais” yra didžiulis. Antai pavasarį vykusio konkurso metu vien vadinamoje 1-oje zonoje buvo gauta 13 pasiūlymų statyti 12 MW galios vėjo jėgainių, o laimėjusiomis buvo paskelbtos trys bendrovės.
„Tiesą sakant, norinčiųjų Lietuvoje statyti vėjo elektrines yra daugiau, negu valstybė yra įsipareigojusi supirkti tokios energijos (iki 2010 m. – 200 MW), todėl būtina rengti konkursus. Šiuo metu sunku spėti, kaip seksis šiai energetikos rūšiai įsitvirtinti – visų šių projektų galimybes ir perspektyvumą turėtų parodyti pirmieji bandymai statyti vėjo elektrinių parkus mūsų šalyje. Tačiau akivaizdu, kad Lietuvoje, kaip ir kituose ES kraštuose, visos energetikos rūšys, naudojančios atsinaujinančius šaltinius, turi išskirtinį dėmesį bei palaikymą. Siekiant mažinti aplinkos užterštumą, tausoti gamtą bei mažinti energetinę priklausomybę nuo po truputį senkančių gamtos išteklių (nafta, dujos, akmens anglys, orimulsija) yra suformuoti reikalavimai prisidėti prie elektros energijos gamybos, naudojant atsinaujinančius šaltinius, skatinimo”, – dėstė A.Trakšelienė.
„Lietuvos energijos” atstovė patikino, jog Lietuvoje jau sukurtos palankios sąlygos vėjo energijos rūšiai plėtotis – vidutinė elektros energijos supirkimo iš vėjo elektrinių kaina – 22 ct/kWh, arba apie 6,3 euro cento. Tokia kaina nustatyta iki 2020 metų. Palyginti su kitų šalių vėjo elektrinėms mokama pagamintos elektros energijos kaina, Lietuvoje iš vėjo elektrinių superkama elektros energijos kaina yra pakankamai aukšta ir nusileidžia tik nedaugeliui šalių. Antai Danijoje iš vėjo elektrinių superkama elektros energija už apie 4,8 euro centus. Tuo tarpu vienos iš aukščiausių kainų yra Vokietijoje – apie 8 euro centus.
Praktiškai – „ne”
Patys alternatyviosios energetikos šalininkai – Lietuvos vėjo energetikų asociacijos nariai pripažįsta, kad, atsižvelgiant į pakankamai didelį skaičių pageidaujančiųjų statyti vėjo elektrines, šiuo metu Lietuvoje už vėjo elektrinėse pagamintą elektros energiją siūloma kaina iš tiesų yra palanki. Tačiau viskas gražu tik valdžios atstovų ir tradicinės energetikos galingųjų kalbose.
Minėtos asociacijos valdybos narys profesorius Matas Tumonis pripažino, kad vėjo energetika vis dar neatsikrato eksperimentinės veiklos statuso ir netampa verslu.
„Nepaisant deklaruojamos paramos, trukdžių teisės aktuose yra tiek, kad realiai niekas nejuda. Norint pastatyti modernią vėjo jėgainę, reikia gana daug investuoti, tačiau kiek laiko bus mokama pažadėtoji 22 ct/kWh kaina, praktiškai niekas nežino ir neturi garantijų, kad projektas atsipirks. Skatinimo sistema nėra efektyvi, nes ji neapima skirstomųjų tinklų, kurių ekonominiai interesai šiuo metu visiškai kitokie. Neatsitiktinai randama daugybė paaiškinimų, kodėl prijungti netgi pastatytų vėjo jėgainių negalima”, – dėstė M.Tumonis.
Profesorius sakė, kad naujos vėjo jėgainės po 5 – 6 metų veiklos, kai už jose pagamintą energiją būtų mokami žadėtieji 22 ct/kWh, galėtų be didesnio vargo konkuruoti elektros energijos rinkoje su tradicinės energetikos įmonėmis. Vėjo elektrinės iš tiesų gana brangios, tačiau vėlesnė jų eksploatacijos kaina yra simbolinė – retkarčiais reikia pakeisti alyvą ir sutvarkyti apskaitą.
Griežčiau esamą padėtį vertino Lietuvos vėjo energetikų asociacijos prezidentas Stasys Paulauskas.
„Pagrindine energetikos rūšimi vadinamos kietą kurą naudojančios jėgainės, o vėjo, saulės ar hidroelektrinėse gaminama energija – alternatyvia. Tačiau juk naftos bei dujų atsargos sparčiai senka, todėl jau dabar būtina daryti tam tikras prioritetų rokiruotes ir didžiausią dėmesį skirti atsinaujinančios energijos rūšims. Deja, vietoj to galima stebėti cinišką tyčiojimąsi iš mąstančių kitaip. Netoli Palangos Lietuvos ir Danijos bendrovė BNE daugiau nei prieš metus sumontavo 6 modernias vėjo jėgaines, kurių galingumas po 900 kW, tačiau jos lig šiol nedirba. Priežastis – nėra šios vietovės detaliojo plano. Pastarasis neįmanomas be bendrojo plano, kuriuos kol kas Lietuvoje turi tik du rajonai. Visa tai panašu į pasityčiojimą, nes verslininkai į šias jėgaines investavo beveik 20 mln. litų”, – apmaudavo S.Paulauskas.
Lietuvos vėjo energetikų asociacijos prezidentas taip pat pastebėjo, kad mūsų šalyje esantys elektros skirstymo tinklai iš esmės pritaikyti tik Ignalinos AE pagamintos energijos atidavimui, bet ne naujų generuojančių šaltinių prijungimui.
„Pagal galiojančią tvarką, skirstomieji tinklai turi padengti 60 proc. prisijungimo išlaidų, todėl gamintojams jie kelia tokius reikalavimus, kurie vėjo jėgaines paprasčiausiais pasmerkia nerentabilumui. Antai minėtų 6 bendrovės BNE jėgainių prijungimas prie VST, preliminariais skaičiavimais, atsieis apie 12 mln. litų. Visame pasaulyje prisijungimo prie tinklų išlaidos paprastai nesiekia 9 proc. sąmatinės projekto vertės, o mūsų atveju – gerokai viršija 30 proc. Ką tai turi bendra su valstybės pažadais skatinti alternatyviąją energetiką?” – retoriškai klausė S.Paulauskas.
Jo teigimu, tokiomis sąlygomis vėjo jėgainės greičiau susidėvės, nei atsipirks. Verslininkai, pasiryžę investuoti į šią energetikos rūšį, jaučiasi patekę į savotiškus spąstus ir pradeda ieškoti atsitraukimo kelių. Antai konkursą statyti vėjo elektrines pajūrio zonoje laimėjusi bendrovė „Vėjų spektras”, žadėjusi statyti bendros 30 MW galios vėjo jėgaines tarp Palangos ir Šventosios, dabar ketina šią teisę ir plotus perleisti Vokietijos verslininkams.
Ateitis miglota
Apibūdindamas vėjo elektrinių perspektyvas Lietuvoje S.Paulauskas pastebėjo, jog mūsų šalyje itin gajūs įvairūs stereotipai, trukdantys vystyti alternatyvias energetikos rūšis. Vienas populiariausių – „Lietuvoje nėra gero vėjo”.
„Tačiau atliktos mokslinės studijos ir daugiamečiai stebėjimai patvirtino, jog mūsų šalyje metinis vidutinis vėjo greitis iš esmės yra beveik toks pat, kaip ir pas kaimynus Latvijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Vokietijoje – maždaug 7,4 m/sek. Išvedžiojimai „vėjo nėra” – paprasčiausia naftininkų ir dujininkų demagogija”, – mano asociacijos prezidentas.
Tuo tarpu „Lietuvos energijos” specialistai atkreipia dėmesį, jog, nepaisant didelės pažangos vystant vėjo jėgaines, ši energetikos rūšis kol kas nelaikytina panacėja. Jų teigimu, artimiausiu metu neįmanoma pastatyti tokios galios vėjo elektrinių, kad jų savikaina prilygtų šiluminėse elektrinėse gaminamos elektros kainai. Galbūt tolimoje ateityje taip gali būti, tačiau ir tai – neįvertinus elektrinių prijungimo prie tinklo išlaidų ir jų įtakos energetikos sistemai, t.y. būtino galios rezervo užtikrinimo, kai reikia laikyti dirbančias kito tipo elektrines, galinčias keisti savo galią pagal vėjo kitimą.
Net pasaulio energetikos taryba – „World energy Council” 2004 metais savo pareiškime perspėjo, kad dėl vėjo elektrinių didelio kiekio elektros sistemoje gali padidėti reguliavimo ir balansavimo apimtys (tai labai brangina elektros energijos kainą) bei išmetimus elektrinėse. Todėl vėjo elektrinių kiekis skirtingose elektros sistemose, priklausomai nuo energetikos sistemos dydžio, techninių elektros sistemos savybių būna skirtingas.
Ekspertų manymu, Lietuvos elektros energetikos sistema nėra labai didelė, o pajūrio zona gana siaura, todėl daug vėjo elektrinių nepavyks įdiegti. Atliekant studijas nustatyta, kad mūsų šalyje galima įdiegti iki 200 MW galios vėjo elektrinių ir šis kiekis neturėtų sukelti didesnių pavojų elektros sistemai režimų valdymo bei sistemos galių ir energijos balansavimo, galių rezervavimo prasme.
Bendrovės VST generalinis direktorius Darius Nedzinskas, dėstydamas požiūrį į vėjo jėgaines patikino, kad yra pasirengę vykdyti visus teisės aktus ir prijungti „vėjininkų” elektros malūnus.
„Reikėtų tik atkreipti dėmesį į keletą dalykų. Šiuo metu Ignalinos AE elektrą pagamina už 6,5 ct/kWh, importuoti iš Rusijos tenka mokant po 7,3 ct/kWh, o iš mūsiškių hidroelekrinių bei vėjo jėgainių tenka pirkti už 22 ct/kWh. Vadinasi, kuo daugiau alternatyvios energijos pateks į bendrąją sistemą, tuo didesnes sąskaitas gaus vartotojai. Prielaidų, kad staiga šioje srityje įvyktų kardinalių permainų ir branduolinių jėgainių produkcija ženkliai pabrangtų – nėra. Netgi „Lietuvos elektrinėje” deginant gamtines dujas, elektros kaina svyruotų apie 12 centų. Deja, kol kas vėjo energija yra dvigubai brangesnė”, – konstatavo D.Nedzinskas.
Skeptiškai vėjo jėgaines yra įvertinęs ir Ūkio ministerijos sekretorius Anicetas Ignotas.
„Jei Lietuvos gyventojai yra tokie turtingi, kad brangiai mokėtų už tokią ekologišką elektrą, tai gerai”, – sakė A.Ignotas.
Komentuodamas netoli Palangos vegetuojančių 6 vėjo jėgainių likimą, VST vadovas teigė, jog šį projektą įgyvendinę verslininkai patys apsunkino savo padėtį laiku nepasirūpinę visais reikiamais leidimais.
„Mes šiems procesams nedarome jokios įtakos. Galiu garantuoti tik tai, kad techniškai prijungti minėtas vėjo elektrines prie tinklo esame apsirengę ir padarysim tai iškart gavę reikiamus dokumentus”, – žadėjo D.Nedzinskas.
Renaldas Gabartas