Kiekvienas mūsų, auginą ar auginę vaikus, gerai žino, jog nuo pat atėjimo į pasaulį, kasdien susipažindamas su aplinka, vaikas patiria džiaugsmą, rodo didelį domėjimąsi viskuo. Tačiau visa, kas nepažįstama, jam kelia ir daug įvairių baimių. Prisiminkime kad ir savo vaikystę. Pajutęs kokį nors pavojų, kad ir menamą, mažylis griebiasi motinos, tėvo rankos. Ypač vaiką gąsdina šiurkštumas, fizinis skausmas. Kiekvienas mažas žmogelis kiek įmanydamas to stengiasi išvengti.
Dar didesnis skausmas
Kaip bijantis fizinio skausmo vaikas ryžtasi nusižudyti? Kaip jam užteko drąsos tokiam savęs pasmerkimui?
Neretai tokie vaikų poelgiai žmonių, žinojusių apie jų buitį, santykius šeimoje, paaiškinami paprastai: vaikas stengėsi išvengti dar didesnio skausmo – suaugusiųjų smurto. Juk iš tiesų jau beveik nėra savaitės, kad neišgirstume apie tai, kad puspročiais nuo alkoholio tapę tėvai daužo vos gimusius, lopšelinio, darželinio amžiaus kūdikius. Ką ir kalbėti apie didesnius, kurie sužaloti taps luošiais visam gyvenimui arba net mirs. Smurtaujama vis atviriau, nes kol kas pas mus už tai beveik nebaudžiama. Kodėl? Priežastis aiški: girtuoklių veiksmai nenuspėjami, tad reikėtų nuo jų izoliuoti daug vaikų. O tokios galimybės kol kas labai ribotos.
Tačiau toks vaiko savižudybės paaiškinimas tinka ne kiekvienam atvejui.
Įvairiose šalyse tokius faktus tyrę psichiatrai į šį klausimą mėgina atsakyti, apibendrinę medžiagą, surinktą iš pačių vaikų, pakėlusių prieš save ranką, tačiau dėl kokių nors aplinkybių likusių gyvų. Specialistai savo išvadas bei samprotavimus pateikia ir spaudoje (JAV savaitraštis „The Scientist”, „Argumenty i fakty” – Rusija).
Mirti nesiruošia
„Vaiko, paauglio sąmonėje dar nėra susiformavusi reali sąvoka „mirtis”, – sako rusų mokslininkas, Klinikinės psichologijos centro vadovas Sergejus Jenikolopovas. – Jis nesuvokia, jog mirtis – tai viskam galas. Dažniausiai tokį sprendimą jis renkasi kaip priemonę, galinčią padėti į save atkreipti suaugusiųjų dėmesį, kurio jam trūksta. Vaikai (net iki 17 metų) įsivaizduoja, kaip tada jo visi gailės, verks, kaip smerks save už abejingumą, šaltumą, nemeilę. Juk vaikas taip trokšta būti mylimas, reikalingas! Štai toks dažniausiai tikslas. O kad jo paties jau nebus ir kad tos taip jam svarbios problemos nebeegzistuos, – jis to realiai nesuvokia.”
Išgelbėti vaikai sako, jog mirti jie nenorėję ir iki paskutinės sekundės tikėjęsi, jog juos kas nors nuo to sulaikys.
Baigiasi tragedija
Kas suaugusiajam – smulkmena, vaikui gali atrodyti tragedija. Toks specialistų pastebėjimas – labai svarbus tėvams ir pedagogams. Juk labai dažnai paaiškėja, jog vaiką tokiam lemtingam žingsniui paakina iš pažiūros visai menkos priežastys: tai gali būti net nesutarimas su bendraamžiais, klasėje patirta pašaipa, mokytojo neatsargus žodis, vaiko nuomone, neteisingai jam parašytas blogas pažymys. Visa tai rodo, koks atidus kiekvienam vaikui turi būti mokytojas. Koks svarbus jo psichologinis pasirengimas, žinios apie vaiko charakterį, apie galimą jo namiškių reakciją į gautą blogą pažymį ar pastabą!
Vis labiau plintant narkotikams, tokiai rizikos grupei priklausančių vaikų bei paauglių daugėja. Kvaišalai ir nesirengiančiam žudytis vaikui gali būti mirties priežastimi.
Reikia manyti, jog čia kaltas ne tik smalsumas, bet ir draugų įtaka, tėvų pavyzdys.
Vyresni paaugliai kartais sugalvoja tik pažaisti su mirtimi: norėdami pagąsdinti tėvus ar mokytojus, prisigeria tablečių. Tačiau ir tokie pagąsdinimai kartais baigiasi tragedija, nes vaikai ne visada žino, kokį poveikį daro vienoks ar kitoks medikamentas.
Visada gailima
Taip jau įprasta, jog apie mirusį blogų žodžių niekas nesako, kad ir koks buvo jo gyvenimas. O jei nusižudęs yra vaikas, – juo labiau jis pripažįstamas auka: svarstomos jo buvusios problemos, gailima, kaltinami neteisingai su juo elgęsi gyvieji. Tokius samprotavimus girdi ir vaikai.
Savižudybių priežastis tyrinėjęs psichiatras Vladimiras Voicechas mano, jog tai irgi gali būti priežastis, skatinanti vaiką būti to visų apgailimojo vietoje. Todėl suaugusieji, užuot skubėję teisti kaltuosius, vaikams girdint vis dėlto turėtų pasakyti, jog tokia mirtis – beprasmė, sprendimas neteisingas, nes ir sunkiausioje situacijoje galima rasti išeitį. Deja, miręs jos jau neras. Vaikas turi suprasti, jog žudymasis nėra joks didvyriškumas. Kerštas – taip pat nevykęs, nes besižudantis labiausiai atkeršija pats sau. Gali skaudžiai save nuskriausti ir tie, kurie tik mėgina suvaidinti savižudybę, gerdami didelius kiekius kokių nors medikamentų. Jų poveikis gali likti visam gyvenimui. Tai vaikai turi gerai žinoti.
Filmai ir sektos
Specialistai pastebi, jog savižudybės rizikos grupei dažniausiai priskiriami į depresiją linkę, vartoją narkotikus vaikai, taip pat patyrę prievartą, tapusios nėščios mergaitės, anksti įsimylėję paaugliai. Taip pat aiškėja ir dar vaikiškesnės, naivesnės savižudybių priežastys: kartais vaikai taip pasielgia tiesiog sekdami kokio nors televizijos filmo herojaus pavyzdžiu. Tokie atvejai dažnesni tarp mergaičių, nes jos kartais taip supranta „nelaimingos meilės” baigtį. Tokius filmus su vaikais dažniau turėtų aptarinėti tėvai ir pedagogai.
Gali vaikus paskatinti tokiam žingsniui ir įvairios religinės sektos, ypač tos, kurios stengiasi kalti į galvas, jog žmogaus gyvenimas žemėje – nieko nevertas, o visa laimė laukia po mirties. Nereikia ir sakyti, į kokį pavojų gali patekti vaikai tų šeimų, auklėtiniai tų pedagogų, kurie nežino, kur ir kaip šie leidžia savo laisvalaikį, kas jiems daro įtaką.
Ir dar. Nesubrendusiam vaiko protui gali padaryti nelauktą įtaką ir pasakojimai apie reinkarnaciją. Kas gali garantuoti, jog kuris nespėjęs užaugti žmogutis nepanorės pakeisti savo likimą, pradėdamas gyvenimą iš pradžios? Suaugusiųjų temos dažnai nesuvokiamos vaiko protui. Jis turi suprasti svarbiausia: žmogaus gyvenimas – pati didžiausia vertybė.
Išdalina žaislus
Kažin ar kuris vaikas griebtųsi tokios kraštutinės priemonės, jei turėtų su kuo pasikalbėti apie savo problemas. Psichologai sako, jog tragišką savo sumanymą vaikai ilgai nešioja savyje. Vaikas – ne suaugęs žmogus, jis nesugeba savo būsenos taip kruopščiai paslėpti, vis vien kaip nors išduoda savo mąstyseną. Tai gali būti atskiros frazės apie kitą, laimingesnį pasaulį, apie tai, kad jam greitai nieko nereikės, kad jis niekam nėra svarbus. Kartais vaikas atsisako maisto, su niekuo nesikalba. Mintis apie savižudybę jo galvoje bręsta palengva, kol iš lėto jis prie jos pripranta. Kartais jis išdalina draugams ar broliams savo žaislus, mokymosi reikmenis, sakydamas, jog jų jam jau nereikės, kartais rašo laiškus tiems, kurie jam buvo artimiausi. Juose dažnai prasprūsta žodžiai apie neišsprendžiamas problemas, norą numirti. Tokius samprotavimus suaugusieji turi išgirsti. Jei vaiko šeimoje nėra kam su juo pasikalbėti, tai gali padaryti pedagogas arba bet kuris supratingesnis žmogus. Svarbu, kad suaugusiųjų dėmesys ir supratingas žodis nepavėluotų.
Vetusta Prišmantienė