Kai kurie mūsų šalies politikai vis dar nenustoja kalbėti apie „praeities šmėklų” tariamai keliamą pavojų.
Kartais atrodo, jog politinio gyvenimo įvykių eigą galima iš anksto numatyti, aktualijas nuspėti panašiai kaip meksikietiškų filmų siužetą. Jei vienas dirbtinai sukeltas skandalas baigėsi, tai galima tikėtis, kad vėl bus susidomėta kurių nors nepatikusių politikų ar žymesnių visuomenės veikėjų asmeninio gyvenimo faktais, jų veiklos praeityje pikantiškomis detalėmis.
Jei kompromituojančių faktų nėra, tai mėginama įtarinėti, spėlioti. Matyt, tikimasi, kad spėlionės neįsigilinusių į reikalo esmę žmonių gali būti priimtos už gryną tiesą.
Antai vėl kelintą kartą keliamas klausimas dėl K.Prunskienės tariamo bendradarbiavimo su KGB. Galima tik stebėtis, kodėl vėl kalbama ne konkrečiais faktais apie šios politikės tariamai destruktyvią veiklą (jei tokia buvo), o skleidžiamos kažkokios spėlionės. Net Lietuvos radijas šiam klausimui aptarti skyrė specialią laidą, tačiau jokių ministrę kaltinančių faktų nepateikė. Atrodytų, protingi vyrai rimtais veidais gal apie valandą analizavo susidariusią „keblią situaciją”, tačiau ir jų samprotavimų bei įtarinėjimų pagrindas – spėlionės. Manytina, jog jei jau yra kažkokių naujų faktų, tai būtina juos patikrinti, gauti institucijų oficialų įvertinimą ir tada jau skelbti juos visuomenei bei reikšti nepritarimą ar pasipiktinimą.
Skandalas, kilęs dėl „rezervininkų” ir drumstęs ramybę daugeliui žmonių, neseniai subliūško. Skandalo sumanytojai iš to galbūt turėjo kokios naudos.
Tačiau tai, kad normali Seimo veikla buvo sutrikdyta, o visuomenėje be reikalo sukelta sumaištis, niekam nė motais.
Paprastam šalies piliečiui neretai kyla klausimas, kodėl be atodairos ir be paliovos į praeitį žvelgiama tik su neigiama nuostata. O juk daugelis žmonių dirbo nuoširdžiai, pagal savo išgales, kartais galbūt ir klydo ne dėl savo kaltės.
Spėliojant nepateikus faktų galima prieiti prie absurdo. Juk apie kiekvieną iš mūsų galima paleisti įvairaus pobūdžio gandų. Žmonių apkaltinimas be pagrindo, ką neretai girdime iš kai kurių politikų lūpų, neatitinka nei demokratinių, nei katalikiškų nuostatų. Vargu ar yra kitas geresnis kelias už žmogaus įvertinimą pagal jo atliktus darbus.
Naujai išrinktas popiežius Benediktas XVI jaunystėje dalyvavo fašistuojančios jaunimo organizacijos veikloje, tačiau tai nesutrukdė jam tapti aukščiausiu katalikų dvasininku. Buvo vertinami jo nuveikti darbai, o ne tai, kuo jis kažkada buvo. Gal ir mums šį pavyzdį reikėtų priimti domėn, o neužsiiminėti sofistika, būrimu iš kavos tirščių.
V.Bieliauskienė