Visuomenės primirštos mokymo įstaigos svečius ir šokiravo, ir maloniai stebino
Mažai ką bendro turinčiose įstaigose – Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre ir Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-auklėjimo darbų kolonijoje vakar kilo sambrūzdis. Švietimo ir mokslo ministras Remigijus Motuzas, prieš prasidedant mokslo metams aplankė centrą, vėliau su vaiko teisių apsaugos kontroliere Rimante Šalaševičiūte domėjosi izoliatoriaus-kolonijos gyventojų mokslais ir buitimi.
Domėjosi studentų atlyginimu
Ministro vizito Kaune pradžioje jo iniciatorė Seimo narė Vincė Vaidevutė Margevičienė pastebėjo, jog svečias nepasirengęs šiai kelionei. R.Motuzas buvo neseniai apsikirpęs plaukus, todėl lankydamasis Kauno paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centrui priklausančiose kirpyklose, kuriose mokiniai atlieka darbo praktiką, galėjo tik stebėti būsimųjų specialistų įgūdžius.
„Ar gauni daug pinigėlių?” – domėjosi ministras vienos pirmakursės, dažiusios klientei plaukus. Už merginą suskubo atsakyti centro direktorė. Ji paaiškino, jog darbo praktika – neapmokama. „O kodėl klientė tokia liūdna?” – parūpo R.Motuzui.
Neslėpė ambicijų
Centro vadovė Laimutė Anužienė neslėpė ambicijų jos vadovaujamai įstaigai pelnyti ypatingos kolegijos statusą. Ministras iš karto susirūpino, ar įstaiga nepraras įdirbio profesinio mokymo srityje, persiorientavusi į aukštąsias studijas. „Norime būti teikiančia profesinį išsilavinimą mokykla su keliomis aukštojo mokslo programomis, kad būtų kur mokiniams tobulėti”, – sakė L.Anužienė.
Be įprastinių specialistų – kirpėjų, siuvėjų, tik šioje mokykloje rengiami paramedikai, draudikai, žirgininkystės ir kurorto verslų, kultūrinių renginių, sporto klubų veiklos organizatoriai. Jiems nėra kur tobulintis.
Pernai 60-metį atšventęs centras šiemet išgalės priimti 850 pirmakursių, nors norinčiųjų čia mokytis yra kelis kartus daugiau. Tačiau, pavyzdžiui, draudiko amato mokysis 25 tik „Ergo Lietuva” rekomenduoti žmonės. „Gavome užsakymą parengti tiek specialistų”, – aiškino L.Anužienė.
Pasigedo šakučių
Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-auklėjimo darbų kolonijoje taip pat galima įgyti profesiją. Jos čia mokoma kaip stebuklingo dalyko, kuris, neturint stogo virš galvos, nesulaukiant giminių, draugų paramos, galėtų padėti susikurti ateitį.
R.Motuzas smalsavo, ar šie nepilnamečiai noriai mokosi profesijos, kokie dalykai mėgstamiausi iš vidurinės mokyklos programos, išbandė vieną mokyklinių suolų. Jis buvo šokiruotas išgirdęs, jog kolonijos gyventojų amžiaus vidurkis – 17 metų, o jų išsilavinimo vidurkis – 8 klasės.
Valgykloje R.Motuzo kalbintas septyniolikmetis Aleksas Majauskas rudenį taip pat eis tik į aštuntą klasę. Ministrą stebino nepilnamečio atsakymai, jog kolonijos gyventojams nereikia skusti bulvių, plauti grindų – viskas savanoriškai. „Gerai gyvenat!” – pakraipė galvą Vyriausybės narys.
Jam keista buvo ir tai, jog A.Majauskas, kaip ir kiti jo bendraamžiai, bulvių plokštainį valgė šaukštais. „Šakučių negalima saugumo sumetimais, kad kuris nors tyčia nesusižalotume”, – paaiškino vaikinas. Ekskursijos dalis valgykloje ministrui paliko slogų įspūdį.
Domino asmeninės istorijos
Pirmą kartą šiame izoliatoriuje-kolonijoje apsilankiusį ministrą domino ir asmeninės jaunųjų kalinių istorijos. „Negali būti, jog už telefono vagystę gavai dvejus metus!” – stebėjosi R.Motuzas. Po šios replikos nuteistas dvejiems metams septyniolikmetis paaiškino, jog prisidėjęs ir prie pinigų padirbinėjimo: darė 50 litų banknotus. „Čia pabuvęs išmoksi ir šimtines daryti”, – sakė V.V.Margevičienė, kritikuojanti šalies nepilnamečių nusikaltėlių perauklėjimo metodiką.
Ji kaip pavyzdį pateikė pasitvirtinusią švedų patirtį: vienam nusižengusiam paaugliui perauklėti skiriami trys keturi specialistai. „Sakoma, jog mūsų psichologams, mokytojams trūksta darbo. Tegul jie vaikšto paskui nusikaltusį paauglį, „pudruoja” jam smegenis. Gal taip pavyktų jį grąžinti į gyvenimą?” – samprotavo politikė. Pasak jos, šiuo metu situacija tokia, kad šešeriems metams nuteistas penkiolikametis žino, kad jo ateitis jau nulemta, ir nusiteikia tolesnei kriminalinei „karjerai”.
„Nesuvaldom šimto „bachūrų”? – stebėjosi V.V.Margevičienė. Šiuo metu Kauno nepilnamečių tardymo izoliatoriuje-auklėjimo darbų kolonijoje kali 91 nepilnametis, 65 laukia teismo sprendimo.
Nesusilaikė nuo kritikos
Tuo tarpu vaiko teisių apsaugos kontrolierė R.Šalaševičiūtė vos atvykusi į koloniją ėmėsi konkretaus darbo. Jos pagalbos prireikė šeimai, kuriai nebuvo leista susitikti su nuteistu artimuoju. R.Šalaševičiūtė tarpininkaudama kolonijos vadovų paprašė išsiaiškinti kai kuriuos šios situacijos niuansus. „Viskas gerai, šiuo metu jau vyksta pasimatymas”, – sakė kontrolierė.
Apžiūrint kolonijos kompiuterių klasę, R.Motuzas nesusilaikė. „Mažoka kompiuterių”, – pastebėjo ministras, žiūrėdamas į 4 monitorius. „Pas mus nurašomi šeši, ir gana nauji. Galėtume padovanoti”, – garsiai svarstė R.Šalaševičiūtė.
„O kodėl mokytojai neturi kompiuterių?” – nustebo R.Motuzas. Sužinojęs, jog pedagogų paslaugoms vis dėlto yra vienas kompiuteris, ministras nenusileido: mažai.
Pabuvojusių nuteistųjų kambariuose, jų mokyklos kabinetuose, sporto salėje, valgykloje, pamarširavusių ilgais siaurais koridoriais svečių nuomonės išsiskyrė. Ministras, uždaręs masyvaus pastato duris, tik atsiduso. R.Šalaševičiūtė patikino, jog už šios kolonijos sienų – daug geresnės sąlygos nei daugumoje vaikų globos namų, kitų specializuotų įstaigų.
Jurgita Murauskaitė