Kokios įtakos šalies gyvenimui turi slapti etatiniai saugumo darbuotojai, dirbantys valstybinėse institucijose? Ar ne jie stumdo politinių žaidimų figūras ir ar tikrai buvusio pretendento į premjerus Zigmanto Balčyčio politinio pasitikėjimo komandoje, jam to nežinant, darbavosi slaptasis VSD agentas? Ar demokratinei ir teisinei valstybei priimtini šie KGB laikus primenantys metodai?
Per dvejus metus, praėjusius nuo parlamentinės VSD veiklos tyrimo pradžios ir mįslingo dviejų Seimo komisijai liudijusių VSD vodovaujančių darbuotojų atleidimo iš darbo, visuomenei vis dar tiksliai nepasakoma, kuo jie nusikalto, nors jų ieškiniai dėl neteisėtų nuobaudų ir atleidimo nagrinėjami įvairių instancijų teismuose.
VSD kontržvalgybos valdybos viršininkas Vytautas Damulis, jo pavaduotojas Vilmantas Bieliauskas ir Antrosios valdybos Ketvirtojo skyriaus viršininkas Kastytis Braziulis nuo pareigų buvo nušalinti prasidėjus parlamentiniam VSD veiklos tyrimui 2006 metų spalio pabaigoje, praėjus kelioms dienoms, kai jie Seimo komisijai atvirai ir sąžiningai papasakojo apie VSD vidaus problemas.
Tada vadovybės sprendimas nušalinti liudijusius kontržvalgybininkus buvo motyvuojamas pradėtu tyrimu dėl slaptos operatyvinės informacijos sąmoningo neteisėto perdavimo. Vėliau V.Damulis ir K.Braziulis neteko leidimų dirbti su slapta informacija ir buvo atleisti iš pareigų, o V.Bieliauskas po kelių mėnesių grąžintas į darbą.
Nušalinęs nuo darbo šiuos pareigūnus tuometinis VSD vadovas Arvydas Pocius teigė, esą šie kėlė grėsmę šalies nacionaliniam saugumui, sužlugdė keletą svarbių žvalgybinių operacijų.
„Politikuodami, klastodami informaciją jie jau sužlugdė keletą svarbių žvalgybinių operacijų, – tvirtino A.Pocius, 2006 metų rudenį ne kartą paskelbęs visišką melą apie VSD darbą ir darbuotojus, atsisakęs pateikti Seimui VSD slaptas pažymas. – Kai kurie jų įsivaizdavo, kad jau žino viską, nutarė ignoruoti VSD vadovybę ir netgi rengti prieš ją išpuolius.”
A.Pocius užsiminė, kad atliekant tyrimą dėl nušalintų pareigūnų veiklos „aiškinamasi ir dėl slaptos informacijos perdavimo užsienio valstybei”. Tačiau LŽ išsiaiškino, kad slaptą informaciją užsienio valstybei perdavė ar bandė perduoti ne nušalintieji saugumiečiai, o jų pradėtas stebėti VSD slaptas etatinis darbuotojas. Tuometinė VSD vadovybė nutraukė stebėjimą, o pernelyg daug informacijos apie slaptąjį kolegą surinkusius darbuotojus nubaudė už neva padarytus operatyvinės veiklos pažeidimus.
Teismo paslaptys
Ne savo noru priverstas išeiti iš darbo VSD K.Braziulis antrus metus teismuose įrodinėja, kad leidimas dirbti su slapta informacija jam buvo panaikintas neteisėtai. Jam tebėra paslaptis, kokiais argumentais remdamasis Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė jo skundą kaip nepagrįstą.
VSD atstovas į 2007 metų spalį vykusį teismo posėdį atvyko nešinas pluoštu slaptos informacijos, kurią parodė tik teisėjui Henrikui Sadauskui. Ją posėdžio metu perskaitęs teisėjas ir priėmė K.Braziuliui nepalankų sprendimą, o slaptąją medžiagą iškart po posėdžio VSD išsivežė.
Slaptas etatinis darbuotojas S.T.
Apie šios medžiagos turinį galima spręsti tik iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 metų spalio 29 dienos sprendimo. Jame minimas slaptas etatinis VSD darbuotojas S.T.
„Neturėdamas faktinio pagrindo K.Braziulis inicijavo S.T. priklausančio telefono abonentinio numerio telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę ir tokiu būdu sudarė sąlygas sąmoningam neteisingų faktų apie ketinamą kontroliuoti abonentą pateikimą VSD generalinio direktoriaus pavaduotojui bei kitiems asmenims, susijusiems su S.T. atžvilgiu naudojamos techninės priemonės sankcionavimu, – rašoma teismo sprendime. – Jis nesiėmė jokių veiksmų, kad apie S.T. priklausančio telefono abonentinio numerio telekomunikacijų tinklais perduodamos informacijos turinio kontrolę būtų informuoti VSD vadovai ir jiems nepaaiškino, kad ši priemonė taikoma VSD slaptam etatiniam darbuotojui.”
LŽ pavyko išsiaiškinti, kad būdamas skyriaus viršininkas K.Braziulis 2003 metais inicijavo su Rusija susijusio „Gazprom” tarpininko, garsaus verslininko, telefono pokalbių klausymąsi. Žmogus, kurio pokalbius fiksavo VSD, bendravo ir su slaptuoju etatiniu VSD darbuotoju S.T., ėjusiu atsakingas pareigas valstybinėje įmonėje. Verslininkas prašė, kad S.T. surinktų užsienio valstybę dominančią slaptą informaciją apie Klaipėdos valstybinį jūrų uostą.
„Norint klausytis žmogaus pokalbių, reikia gauti VSD vadovų ir prokuratūros leidimą bei teismo sankciją, – jam mestus kaltinimus dėl S.T. tapatybės atskleidimo neigė K.Braziulis. – Visi leidimai buvo gauti. S.T. pokalbių klausymas buvo pripažintas teisėtu ir pagrįstu, kadangi žmogus, dirbdamas valdiškoje institucijoje, turėdamas leidimą dirbti visiškai slaptai, gavo užduotį iš VSD tyrimo objektų surinkti informaciją apie Klaipėdos uostą. Kadangi jis turi visus leidimus, mes įtarėme, kad galbūt rinks informaciją, kuri yra valstybės arba tarnybos paslaptis. Pagrindas teisėtas ir pagrįstas, tai įvertino teismas ir prokuratūra. Aš nei tada žinojau, nei dabar žinau, kas yra tas S.T., nebuvau supažindintas su jo byla ir nežinojau, kad jis slaptas VSD darbuotojas.”
Tai, kad S.T. yra slaptas VSD darbuotojas, atskleidė savo išvadose pati VSD generalinio direktoriaus sudaryta Specialioji tyrimo komisija. Su buvusiais darbdaviais besibylinėjantis K.Braziulis nežino, ar S.T. surinko Rusijos dujų tarpininko prašytą informaciją, ar perdavė ją šiam su Rusija aktyviai bendradarbiaujančiam, Seimo komisijos VSD veiklai tirti posėdžiuose ne kartą minėtam verslininkui. VSD vadovybė uždraudė klausytis tolesnių S.T. pokalbių. Kokie buvo tikrieji draudimo motyvai, niekas nežino. Neatmestina, kad tikroji priežastis – apsaugoti įtakingą, su Rusija dirbantį verslininką, kuriam tuometiniai VSD vadovai, sprendžiant iš Seimo komisijos atlikto tyrimo, buvo padarę ne vieną paslaugą ir netgi vykdė jo nurodymus.
Stalininiai kaltinimai
K.Braziulio byloje gausu faktų, liudijančių, kokią didžiulę galią ir galimybes turi VSD ir jai informaciją teikiantys asmenys. Buvęs pareigūnas kaltinamas, esą paprašius privačiam fiziniam asmeniui gavo vieno telefono abonento išklotinę ir perdavė jos paprašiusiam žmogui. Nors K.Braziulis neigė perdavęs išklotinę, teismas patikėjo buvusių K.Braziulio bendradarbių Dainiaus Dabašinsko, Aidžio Mieželio ir Renato Petkaus liudijimais.
Tų pačių liudytojų bei VSD darbuotojo Aivaro Kazlausko paaiškinimais teismas patikėjo ir pripažindamas K.Braziulio kaltę dėl S.T. telefono pokalbių klausymosi.
Trečias kaltinimas K.Braziuliui tas, kad jis ketino, negavęs sankcijos, taikyti slaptą garso ir vaizdo stebėjimą VSD generalinio direktoriaus pavaduotojo Dariaus Jurgelevičiaus bei kitų asmenų atžvilgiu. Šias aplinkybes teisme patvirtino techninės tarnybos viršininku VSD dirbantis Audrius Kazickas. K.Braziulis ir V.Damulis teisme neneigė, kad kalbėjo apie galimybę taikyti slaptą garso ir vaizdo stebėjimą, tačiau jie kalbėjo apie kitus asmenis, o ne VSD vadovybę. Nepaisant to, teismas ir šį kaltinimą pripažino kaip pagrįstą.
Paslaptingais S.T. pėdsakais
Spėjama, kad slaptasis VSD bendradarbis S.T. yra klaipėdietis. Pirmaisiais nepriklausomybės metais jis gavo leidimą plaukti į užsienį tuometinės Lietuvos jūrų laivininkystės prekybos laivais. Po poros metų kažkokiu būdu jam pavyko pelnyti EBSW koncerno prezidento Gintaro Petriko pasitikėjimą. S.T. tapo tuo žmogumi, kuris vykdė slapčiausius G.Petriko pavedimus – kas mėnesį gabendavo koncerno „premijas” labiausiai aštuonkojui pasitarnavusiems valstybės pareigūnams.
Per dvejus EBSW klestėjimo metus į S.T. rankas patekusi informacija apie neteisėtus atlygius iš koncerno gaudavusius įtakingus Lietuvos asmenis, nutiesusius kelią EBSW aferoms, niekaip nepasireiškė baudžiamosiose bylose, iškeltose koncernui. Tyrėjams kaip tik labiausiai trūksta konkrečių faktų, kam ir kiek mokėjo EBSW už koncernui naudingus įstatymus, privatizavimo eigą. Tačiau ši S.T. sukaupta informacija apie EBSW išmokas grynaisiais galėjo tapti šantažo įrankiu, nukreiptu prieš tuometinę aukščiausią LDDP valdžią, neišskiriant ir prezidento A.Brazausko, o patį S.T. iš vairuotojo paversti įtakingu žaidėju.
Žlugus EBSW S.T. karjera susirūpino pirmą kadenciją prezidentavusio Valdo Adamkaus vienas iš patarėjų, kurio pavardė taip pat ne kartą buvo minėta Seimo komisijos VSD veiklai tirti medžiagoje. Prezidento patarėjas paprašė S.T. priimti eiti atsakingas pareigas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijoje. 2001 metais Klaipėdos uostas buvo atsidūręs Kęstučio Bartkevičiaus, ištikimo Rolando Pakso žmogaus, valdžioje. VSD, rinkusi duomenis apie R.Paksą ir jo ryšius su Rusija dar iki jam tampant prezidentu, be jokios abejonės, siekė turėti savo žmogų vienoje svarbiausių valstybės įmonių.
Z.Balčyčio komandoje
Kai kurių šaltinių duomenimis, S.T. dirbo ne tik Lietuvos saugumui, bet ir asmeniškai socialdemokratams bei vienam Rusijos oligarchui. Neva šio Rusijos verslininko paprašytas jis pradėjo supirkinėti žemes pajūryje.
Teigiama, kad kai kurie socialdemokratų vadovai prašė S.T. paslaugų sprendžiant keblius verslo reikalus. Nors ir neturėdamas rimto ekonominio ar teisinio išsilavinimo, jis sugebėdavo rasti žmonių, kurie pasiūlydavo sprendimų, kaip naudojantis netobula Lietuvos įstatymų sistema išsaugoti bankrutuoti pasmerktas įmones.
Spėjama, kad S.T. bandyta panaudoti siekiant susilpninti vieno Socialdemokratų partijos lyderių Zigmanto Balčyčio autoritetą. Teigiama, neva jis buvo tapęs finansų ministru dirbusio Z.Balčyčio komandos nariu, svarbia politinio pasitikėjimo figūra.
Z.Balčyčiui buvo staigmena LŽ klausimas, ar jo komandoje prieš keletą metų politinio pasitikėjimo pareigas galėjo eiti etatinis VSD darbuotojas. Z.Balčytis teigė, jog nebuvo informuotas, kad jo komandoje dirba saugumietis: „Tas žmogus kaip tik persikėlė iš Klaipėdos į Vilnių. Man jį rekomendavo kažkas iš uosto direkcijos. Tuo metu žmonių trūko, niekas per daug nenorėjo eiti tokias kuklias, mažai mokamas pareigas. Tam žmogui buvo skirtos konkrečios funkcijos. Labai didelių pretenzijų dėl darbo jam neturėjau. Jis buvo paslaugus, uolus darbuotojas. Kartu mes nelabai ilgai ir dirbome. Metus ar kiek. Jis pats nusprendė dalyvauti konkurse ir išėjo į kitą valstybės įstaigą. Tuo ir baigėsi mūsų pažintis.”
– Ar kada nors įtarėte, kad jūsų komandoje dirba etatinis saugumo darbuotojas? Ar tai neprimena KGB metodų?
– Manau, kad ir saugumas privalo darbuotis, jie turi savo darbo metodus. Matyt, ir neturėjau žinoti. Einant į ministrus reikia iš karto nusiteikti, kad visi aplinkui domėsis, ypač specialiosios tarnybos, tai jų tiesioginė funkcija. Dėl šito nesijaudinau ir nesijaudinu. Spėju, kad VSD jokios kompromituojamosios informacijos apie mane neturėjo, kadangi vėliau man buvo siūloma tapti kandidatu į ministrus pirmininkus.
– Negi jūs manote, kad demokratinėje, ne policinėje, valstybėje etatinis VSD darbuotojas gali atsidurti ministro politinio pasitikėjimo komandoje? Turi būti tam tikros sekimo ribos, ar ne? Ministru pasitiki Seimas, prezidentas, ministras pirmininkas. O VSD – nepasitiki ir seka?
– Man sunku būtų vertinti tą moralinę pusę. Pats principas, kad VSD įdarbina savo darbuotojų ministerijose ar organizacijose, yra visiškai natūralus dalykas. Yra ir manęs prašę įdarbinti savo žmonių. Žinau, kad aš buvau tikrinamas, ilgai ieškota „kompromatų” – darbe, rinkimų apygardoje, šeimoje. Gal tas žmogus todėl ir išėjo iš mano komandos, kad nieko kompromituojančio nerado?
Įvykiai liudija, kad, šiaip ar taip, susisiekimo ministro, socialdemokratų vicepirmininko Z.Balčyčio autoritetui partijoje, vėliau ir visuomenėje, vis dėlto buvo pakenkta. Artėjant vidinės kovos partijoje dėl premjero posto tarp A.Brazausko pasirinkto Z.Balčyčio ir „valstybininkų” kandidato Gedimino Kirkilo atomazgai, neradus kopromituojamosios medžiagos dėl ministro veiklos Susisiekimo ministerijoje, dėmesys buvo nukreiptas į jo sūnų Donatą Balčytį. Jaunuolis pasidavė įkalbinėjimams pataisyti vertinimo dokumentą dėl ES paramos gavimo. Sūnui iškėlus baudžiamąją bylą Z.Balčytis atsisakė siekti premjero posto. Ar D.Balčyčio byloje taip pat veikė slaptieji VSD darbuotojai – viena iš daugelio VSD paslapčių.