Garsaus Prancūzijoje kūrusio lietuvio skulptoriaus Antano Mončio muziejaus Palangoje ateitį jau šiais metais nulems teismai: jeigu bus pripažintos nuosavybės teisės į pastatą ir beveik pusės hektaro sklypą, jie atiteks paveldėtojui.
„Antanas Mončys – Europoje garsus ir stiprus skulptorius, gimęs Mončių kaime netoli Palangos, baigiantis karui emigravęs į Prancūziją, ten sukūręs daug puikių darbų”, – pasakojo Darius Kuolys, buvęs kultūros ministras, kuriam vadovaujant pradėtas kurti A.Mončio muziejus Palangoje.
1992 metais ministras bendravo ir su Lietuvoje apsilankiusiu skulptoriumi, mirusiu 1993 metais, jau po to, kai jo darbai atkeliavo į Lietuvą.
A.Mončio darbų ekspozicija įkurta viename iš buvusios sanatorijos „Jūratė” pastatų Kęstučio ir Daukanto gatvių sankirtoje, kuriame sovietmečiu veikė biblioteka. Dabar dėl šio pastato verda aštri kova tarp paveldėtojo Donato Ramanausko, Palangos savivaldybės, Klaipėdos apskrities viršininko administracijos, A.Mončio muziejaus ir pajūryje privačių kotedžų kvartalą „Žaliasis slėnis” statančio verslininko Rolando Norvilo. Apie skulptoriaus palikimą užvirus kovai dėl 26 mln. vertės sklypo galvojama mažiausiai.
Savivaldybė nutylėjo paveldėtoją
„Jūratės” sanatorijai priklausiusi vila, kurioje veikė biblioteka ir valgykla, prieškariu vadinosi „Pušynas”. Ją 1935 metais pasistatė palangiškis Vladas Novickas. Garsiojo skulptoriaus A.Mončio (gim. 1921 m.), iš Lietuvos į Prancūziją emigravusio baigiantis karui, su vila niekas nesiejo. Jis gyveno dabar jau išnykusiame Mončių kaime prie Palangos.
Mintis buvusioje „Pušyno” viloje įkurti skulptoriaus darbų ekspoziciją kilo jo dukterėčiai Loretai Birutei Turauskaitei, čia dirbusiai bibliotekininke, ne kartą iš dėdės girdėjusiai apie ketinimus padovanoti Lietuvai savo darbus.
Kultūros ministerija pritarė šiam sumanymui, ir netrukus UAB „Plienas” pradėjo remontuoti biblioteką. Ministerija, pasitikėjusi archyvų informacija, nė neįtarė, kad muziejus kuriamas pastate, kuris gali būti grąžintas paveldėtojui.
Tuo metu Palangos savivaldybės tarnautojai puikiai žinojo, kad aktyvus sąjūdininkas palangiškis Donatas Ramanauskas 1991 metų gruodžio 31 dieną padavė prašymą dėl pastato ir žemės sklypo, iki nacionalizavimo priklausiusių Vladui Novickiui, grąžinimo. Pasak D.Ramanausko, jis prie prašymo pridėjo turėtus originalius V.Novicko ir M.Novickienės nuosavybę patvirtinančius dokumentus.
Graudus sovietmečio trileris
1935 metais iš valstybės išpirktoje žemėje pasistatęs medinę dailią vilą, pavadinęs ją „Pušynu”, V.Novickis neilgai džiaugėsi naujuoju pastatu. 1940 metų liepą vila ir 0,5 ha žemės buvo nacionalizuoti sovietų valdžios, o jis ir jo draugė Marija Vitulskienė, vėliau tapusi žmona, buvo ištremti. Sugyventiniams jau po kelių mėnesių pavyko grįžti į Lietuvą, tačiau turtų nebeliko. Vila buvo statoma iš M.Vitulskienės V.Novickiui paskolintų pinigų.
Nuskurdę Novickiai apsigyveno atokiau nuo jūros esančioje trobelėje, susituokė. 1956 metais V.Novickis mirė, o M.Novickienė vyrą pergyveno 30 metų. Pasakojama, kad moteris gyveno skurdžiai, dažnai ateidavo į „Jūratės” sanatorijos valgyklą, veikusią buvusioje „Pušyno” viloje, ir prašydavo duoti valgyti.
Pastaruosius du savo gyvenimo dešimtmečius M.Novickienė draugavo su keturiasdešimčia metų už ją jaunesniu sumaniu televizorių meistru D.Ramanausku. Kartą atėjęs pas M.Novickienę pataisyti sugedusio televizoriaus, D.Ramanauskas vis dažniau užsukdavo pas vienišą moteriškę, kurios vienintelis sūnus buvo emigravęs į užsienį. Meistras rūpinosi senute, sugebėdavo taip pakoreguoti radijo anteną, kad ji galėtų beveik be trukdžių klausytis „Amerikos balso”.
1986 metais, įpusėjusi devintą dešimtį, M.Novickienė parašė testamentą, kuriuo visą savo turtą, kad ir kur jis būtų, paliko D.Ramanauskui. Po dešimties dienų ji mirė, o paveldėtojas pardavė jam atitekusią apleistą trobelę. Žmoną ir tris vaikus turėjęs vyras tuo metu ir taip nebuvo skurdžius. Sumanęs auginti gubojų sėklas jam priklausančiame smėlėtos žemės lopinėlyje, D.Ramanauskas jas pardavęs per metus uždirbdavo 3-4 kartus daugiau nei kiti palangiškiai.
Muziejaus patalpos – verslininkams
1997 metais teisę susigrąžinti turtą įgijus ir testamentiniams paveldėtojams, D.Ramanauskas atnaujino žygius dėl vilos. Vyras apstulbo Palangos savivaldybėje sužinojęs, kad pradingo prie pareiškimo pridėti nuosavybės dokumentų originalai. Makulatūros dėžėje jam pavyko rasti tik savo 1991 metų prašymą dėl turto grąžinimo su užrašytu bylos numeriu. Kur dingo pati byla su V.Novickio ir M.Novickienės nuosavybės dokumentų originalais, savivaldybė nesiaiškino.
Nuo tada prasidėjo nesibaigiantys teismų procesai, paieškos archyvuose stengiantis rasti V.Novickio nuosavybę patvirtinančių dokumentų. Palangos, vėliau Klaipėdos teismai D.Ramanausko ieškinį atmetė. Teisėjai pasigedo V.Novickio nuosavybės įregistravimo hipotekoje, kaip to buvo reikalaujama prieškario įstatyme. Buvo teigiama, kad D.Ramanauskas negalėjo paveldėti turto, kurio mirdama M.Novickienė nebeturėjo, nes jis buvo nacionalizuotas. Netgi tvirtinama, kad ir M.Novickienė negalėjo paveldėti savo mirusio vyro nacionalizuoto turto.
Lyginama su Kurhauzo byla
D.Ramanauskui ne kartą siūlyta prisiminti daug kuo panašią grafo Alfredo Tiškevičiaus bylą dėl dalies Kurhauzo pastato Palangoje sugrąžinimo. Šią bylą Palangos savivaldybė pralaimėjo, nors ir turėjo įrodymų, kad su A.Tiškevičiumi prieš pat prasidedant Antrajam pasauliniam karui Palangos savivaldybė sudarė pirkimo-pardavimo sutartį ir sumokėjo dalį pinigų už Kurhauzą. Teismas bylą išsprendė A.Tiškevičiaus naudai, kadangi sandoris, kad grafas pardavė Kurhauzą, nebuvo įregistruotas hipotekoje.
„Valdininkų sprendimų logika tokia, kokia jiems naudinga, – negailestingas savivaldybės teisininkams D.Ramanauskas. – Kurhauzo byloje jie atidavė teisėtai savivaldybei priklausantį turtą A.Tiškevičiui tik todėl, kad jis nebuvo registruotas hipotekoje. O šito registravimo ir nereikėjo – aš tai išsiaiškinau per pusvalandį atsivertęs Aukščiausiojo Teismo interneto tinklalapį. Mano atveju savivaldybė kovoja už jai niekada nepriklausiusį turtą, nes tuo suinteresuoti didžiulę įtaką Palangoje turintys verslininkai.”
Verslininkas Rolandas Norvilas, pajūryje statantis prabangių kotedžų „Žaliasis slėnis” kvartalą, muziejaus pastate turi trejas patalpas. Vienas jis 2004 metais nusipirko iš UAB „Plienas” generalinio direktoriaus Gedimino Bartkevičiaus, o kitas dvi – iš UAB „Plienas”. Bendrovei jos mainais atiteko 2003-2004 metais iš Palangos savivaldybės už skolą, neva likusią neapmokėjus visų muziejaus remonto darbų. Turintieji nuosavybę muziejaus patalpose turi teisę ir į dalį vilai priklausančio žemės sklypo, vertinamo 26 mln. litų. Taigi savivaldybė, už remontą atsiskaitydama muziejaus patalpomis, dar padovanojo bendrovei ir teisę į žemę.
Nenuostabu, kad patalpas muziejaus pastate buvo įsigijęs ir milijonierius Sigitas Paulauskas, vienas iš Vakarų finansų ir pramonės korporacijos įkūrėjų bei vadovų.
Nepaisant garsių verslininkų domėjimosi šia vila, muziejui nenaudojama pastato dalis atrodo nykiai – langai išdaužyti, vidinis kiemas apaugęs piktžolėmis.
Detektyvas teisme
2007 metų gruodžio 19 dieną D.Ramanauskas laimėjo bylą Aukščiausiajame Teisme. Pripažinta, kad jis, būdamas testamentinis įpėdinis, turi teisę atkurti išlikusį nekilnojamąjį turtą. Panaikinti ankstesni teismų sprendimai, byla perduota nagrinėti iš naujo Palangos miesto apylinkės teismui.
Šių metų balandžio 1 dieną Palangos teismo sprendimas vėl buvo palankus D.Ramanauskui. Teismas sutiko, kad įregistravimas hipotekoje nėra svarbiausias dalykas pripažįstant nuosavybę, jei ją patvirtina kiti įrodymai, bei nustatė, kad V.Novickis iki 1940 metų liepos 21 dienos buvo 0,5181 ha žemės sklypo Palangoje ir vilos „Pušynas” Kęstučio g. 17/S.Daukanto g. 16 savininkas.
Kaip ir tikėtasi, Palangos savivaldybė apskundė šį sprendimą. Tačiau apeliacinio skundo pateikimas tapo tikru detektyvu, kurį mėgino išnarplioti ir Klaipėdos apygardos teismas.
Pasak D.Ramanausko, Palangos savivaldybės Juridinio ir personalo skyriaus vadovė Daiva Zūbytė parašė nelogišką, sveikam protui prieštaraujantį apeliacinį skundą, ir jis tai pastebėjęs pasakė teisėjai Dianai Jakštienei bei Palangos merui Remigijui Kirstukui.
Po kelių dienų paštu gavęs apeliacinio skundo kopiją, D.Ramanauskas pamatė jau kitą, teisingai surašytą tekstą. Jis iškart pranešė teisėjai, kad tekstai sukeisti. D.Jakštienė mėgino išsiaiškinti, ar posėdžių sekretorė Monika Vaitilavičiūtė į bylą neįdėjo kito apeliacinio skundo varianto. Tačiau M.Vaitilavičiūtė, tuo metu jau įsidarbinusi Palangos savivaldybės D.Zūbytės vadovaujamame skyriuje, paneigė padėjusi savo naujajai viršininkei pakeisti neteisingai parašytą skundą į tinkamai parengtą.
Fakto, ar skundai tikrai buvo sukeisti, nesugebėjo nustatyti ir Klaipėdos apygardos teismas. Tam būtų reikėję atlikti ekspertizę, o ji nebuvo paskirta.
Neprofesionalumo įrodymas
„Aš neprisimenu to apeliacinio skundo teksto, todėl negaliu teigti ar neigti, kad jis buvo pakeistas, – teigė D.Jakštienė. – Tačiau tokiu atveju, net jeigu skunde buvo nelogiškai reikalaujama panaikinti visą teismo sprendimą, jis nebūtų turėjęs įtakos apeliacinio teismo procesui. Apygardos teismas, nagrinėdamas bylą, tikriausiai būtų tik pasisakęs dėl neprofesionaliai parašyto skundo.”
Palangos savivaldybės teisininkų menkas profesionalumas jau seniai žinomas visai Lietuvai. Prieš keletą metų tai du kartus įrodė vilnietis Arūnas Sadonis, apskundęs du savivaldybės sprendimus dėl į kurortą atvykstančio transporto apmokestinimo. Teismai panaikino abu savivaldybės sprendimus, o miestas į valstybės biudžetą turėjo grąžinti daugiau nei milijoną litų surinktų rinkliavų.
Buvo ir kitų skandalingų bylų, tarp jų – garsioji Kurhauzo byla. Nepaisant to, kad savivaldybė dažnai pralaimi bylas, Juridiniam skyriui vis dar vadovauja teisinio išsilavinimo neturinti D.Zūbytė.
Kodėl daugybę metų Palangos savivaldybę teismuose gina neprofesionali juristė? Juk Palanga itin traukia greito ir lengvo pelno siekiančius verslininkus, nuo kurių norint apginti kurortą reikia puikių teisės žinių. Daugiaaukščiai jau baigia užgožti prieškario medines dailias vilas. Ar ne todėl, kad savivaldybei paranki neprofesionali teisininkė, kuri nepajėgia pasipriešinti agresyviems verslininkams?