Prieš septynerius metus paklaustas, ar dar gali kada nors atgimti Sąjūdis, atsakiau: „Taip, gali, po ilgesnio laiko, kai atsikvošėsime, kur nuėjome ir ką praradome Briuselio vedami”. Kai kas mane palaikė euroskeptiku. Toks nebuvau ir nesu. Į narystę Europos Sąjungoje žvelgiau kaip į neišvengiamybę. Pernai pavasarį mūsų mokslininkai ir kultūrininkai šešiuose didžiausiuose šalies miestuose surengė konferencijų ciklą „Kad Lietuva neišsivaikščiotų”. Buvo likusios dvi dienos iki oficialaus Lietuvos priėmimo į ES, ir aš, kalbėdamas Klaipėdos universitete, sakiau: „Prieš 14-15 metų mūsų valstybei prisikeliant galėjau rankose laikyti Trispalvę ir skanduoti „Lie-tu-va!”, o dabar, šia nauja proga, žinau, nepajėgčiau paturėti net mažiausios vėliavėlės. Nes aš, prisipažįstu, esu sutrikęs. Ne, ne dėl to, kad nelinkėčiau Lietuvai gero, kad nenorėčiau matyti jos klestinčios. Ar kad siūlyčiau jai apsitverti aukšta siena. Nenoriu ir vėl klausytis dainų, tegul ir angliškai tariamų, tačiau labai panašaus turinio į senąją, rusišką: „Široka strana moja rodnaja…”
Kas mane skaudino ir iki šiol skaudina? Pasukę eurointegracijos keliu privalėjome ne tik daugiau nuveikti stiprindami šalies ekonomiką, spręsdami socialinius klausimus, pažabodami korupciją, bet ir kur kas daugiau žmonėms pasakyti tiesos apie jų ateitį. Žymioji anglų politikė Margaret Thatcher kaip tik buvo atkreipusi dėmesį: Europos Sąjunga kuriama verslo pagrindu, ji neturi vidinių dvasinių saitų. Ar mūsų šalies vadovai kada nors apie tai kalbėjo plačiai ir nuoširdžiai, numatydami atsparos taškus? Telkdami bendrą europinę rinkos visuomenę sukursime tik vartotojišką visuomenę. Ar ne dėl to dauguma prancūzų ir olandų, siekdami išsaugoti savo tautų gyvastį, balsavo prieš ES Konstituciją. O ką mes, lietuviai, padarėme, kad atsilaikytume, kad mūsų tauta nepabirtų, neišsivaikščiotų, neištirptų?
Ilgus metus iš visų vyriausybių girdėjome: kai šalyje pagerės ekonomikos reikalai, susidarys sąlygos iš biudžeto atrėžti kur kas daugiau mokslui, kultūrai, švietimui. Ne pirmi metai skelbiama – išaugo, padidėjo, sutvirtėjo. Tik, deja, švietimui, mokslui bei kultūrai kaip ir anksčiau numetami trupiniai. Užtat su kokiu aplombu kartojami Briuselio aukštų pareigūnų pagiriamieji žodžiai apie Lietuvos pažangą ar kad mūsų Seimas pirmasis, net neskaitęs, pritarė Europos Sąjungos Konstitucijai. Ir kaip trokštama, jog Lietuva vėl skambėtų „tautų brolijoj” ES „skambiausioji styga”, tačiau užsikemšamos ausys žmonių skundams, net nepastebima, kad per nepriklausomybės metus vos ne pusė milijono gyventojų paliko Lietuvą. Tarp jų nemažai įvairių specialistų, medikų, mokslininkų. Bet kodėl politikams sukti galvas? Juk taip mažėja bedarbių. Guodžiamės, kad emigravusieji sugrįš, tačiau dauguma, vengdama santaupų apmokestinimo ar dėl nusivylimo šalies politikais ir vis didesnį mastą įgaunančia korupcija, amžiams liks svetur.
Visai neseniai, kai buvo minimos pirmosios įstojimo į ES metinės, Prienų „Žiburio” gimnazija pasikvietė Justiną Marcinkevičių. Nuvykau ir aš su žmona Elena Kurklietyte. Jaunas kunigas Rytis Baltrušaitis su aukštesniųjų klasių gimnazistais sukūrė spektaklį pagal poeto „Mindaugą”. Užgniaužę kvapą žiūrėjome istorinės dramos šiuolaikinę interpretaciją. Tai jaudino visus, taip pat ir autorių. Pagalvojau: argi mūsų profesionalieji teatrai nepastebi, ką turi po ranka ir ką gali pasakyti žiūrovams? Ne, pasirodo, dabar kitas metas. Dabar visokių „shopping” ir „fucking” metas. Dar ir senų dainų metas.
Vytautas Bubnys, rašytojas.