Vilniaus Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos dvyliktokė balerina Ana Buchovskaja papasakojo „Jaunimo lygai” apie baleto šokimo subtilybes, dešimtmetės gyvenimą be tėvų ir balerinų kasdienybę.
„Septynerių metų pradėjau lankyti klasikinių šokių pamokas Klaipėdos muzikos mokykloje. Ten pat mokiausi skambinti fortepijonu. Muzikavau iki trylikos. Išlaikiau valstybinius egzaminus. Instrumentas netapo mano aistra, o šokiai pavergė”, – prisipažįsta jaunoji balerina.
Būdama vos dešimties klaipėdietė įstojo į Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą Vilniuje.
„Vilniuje įstojau į profesionalių balerinų kalvę. Į svetimą miestą mane palydėjo mama, – prisimena mergina. – Gyvenau moksleivių bendrabutyje su kambario drauge. Iš pradžių labai pasiilgdavau tėvų, tad kiekvieną savaitgalį dumdavau į Klaipėdą.
Bendrabutyje, kuriame visi moksleiviai suskirstyti aukštais pagal amžių, nuolat buvau prižiūrima auklėtojų. Atsitikdavo, kad vėluodavau grįžti į bendrabutį – tada reikėjo rašyti pasiaiškinimus.”
Vilnius jaunajai šokėjai tapo ne tik savarankiškumo išbandymu. Ana gimusi lenko ir rusės šeimoje. Į Vilnių važiavo lietuviškai mokėdama tik pasisveikinti.
„Iškildavo daug bendravimo sunkumų. Bet man pasisekė. Patekau į draugišką klasę ir pedagogai buvo labai supratingi mano atžvilgiu.
Pirmus metus man ir dar kelioms rusėms mergaitėms pažymių už lietuvių kalbą nerašė. Tiesiog mokė kalbėti ir rašyti”, – prisimena dabar beveik be akcento lietuviškai kalbanti Ana.
Meno mokykloje išmoko gana sudėtingų baleto variacijų. Nacionalinės M. K. Čiurlionio meno mokyklos mokiniai ne tik įgyja vidurinį išsilavinimą. Jie šoka teatruose, gastroliuoja Lietuvoje ir svetur.
Kalbėdama apie meno mokyklos kasdienybę, Ana neslepia, kad balerinoms išties labai aktualios dietos ir svorio problemos.
„Dietos – labai pažįstamas dalykas. Prieš kiekvieną peržiūrą ir per mokslo metus stebiu, ką ir kiek valgau. Kai įeini į repeticijų salę, iškart matosi svorio problemos.
Kartais supykę dėstytojai ir ant svarstyklių pastato. Metų pabaigoje darbo padaugėja, tad stengiamės išlaikyti gražų ir grakštų kūną, kartais net aukodamos sveikatą.”
Vaikinų balete mažiau negu merginų. „Mūsų grupėje vos penki vaikinai ir dvylika merginų, tad draugiškai dalinamės baleto artistais”, – pasakojo Ana.
Prisimindama solo programas ir porinius pasirodymus, Ana atskleidžia, jog vienai šokti yra daug sudėtingiau.
„Kiekvienais metais ruošiame baigiamąjį koncertą, kuriame šoku solines programas. Kai šoki su partneriu, jauti palaikymą, pasiskirsto žiūrovų dėmesys.
O kai rodau solo programą, jaudinuosi daug labiau, jaučiu didesnę atsakomybę už savo judesius, – prisipažįsta balerina. – Itin sunku šokti, kai stebi profesionalai.”
Per atostogas balerina grįžta į Klaipėdą. Šią vasarą Ana dirba arabiškų šokių šou.
Apie ateitį Ana kalba drąsiai: „Be baleto savęs nebeįsivaizduoju. Tai mano sritis. Pradžiai norėčiau pamėginti Vilniaus operos ir baleto teatrą. O vėliau, jei viskas neblogai sektųsi, norėčiau pakliūti į Lenkijos sceną.”
Viktorija Račkauskaitė
„Vakarų ekspresas”