Po atostogų Barbadose vėlų penktadienio vakarą į Lietuvą sugrįžo Šarūnas Jasikevičius. Tradicijos nesikeičia – kada tik Šaras sugrįžta, jį oro uoste pasitinka didžiulis žurnalistų būrys.
Penktadienį svarbiausi klausimai Lietuvos krepšinio rinktinės lyderiui buvo apie Žydrūną Ilgauską ir jo paties ateitį.
– Ar pasiilgote Lietuvos rinktinės? – dienraštis paklausė Š.Jasikevičiaus.
– Labai pasiilgau. Aišku, idealiomis sąlygomis būtų gerai pailsėti ilgiau, vis dėlto sezonas baigėsi tik prieš kelias savaites. Tačiau nepasakyčiau, kad jis buvo varginantis, atėjus kovo–balandžio mėnesiams jaučiausi normaliai. Graikijos lygos pusfinalio ir finalo serijos buvo sunkios psichologiškai, šiek tiek išsunkė. Tačiau nesu patyręs rimtų traumų (beldžia į medį – red. past.), todėl esu kupinas ryžto ir jėgų dirbti su rinktine.
– Prieš trejus metus, kai išvykote į NBA, sakėte, kad Europoje jums trūksta motyvacijos. Kas nors pasikeitė per tuos metus?
– Dabar situacija kitokia. Prabėgo keleri metai (Š.Jasikevičiui – 32-eji – red. past.), nervų mažiau, viskas ramiau vyksta. Aišku, kai ateina svarbiausios varžybos, viskas grįžta į tas pačias vėžes – daug nerviniesi, nemiegi, kiek turėtum miegoti. Tai vargina.
– Visa Lietuva kelis mėnesius sekė Ž.Ilgausko istoriją. Prieš kelias dienas galutinai paaiškėjo, kad vidurio puolėjas nežais Pekino olimpiadoje. Ar dėl to esate labai nusivylęs?
– Su Žydrūnu kalbamės kiekvieną dieną. Žinau jo situaciją ir jei pasakysiu, kad gaila dėl tokios atomazgos, tai bus toks labai lengvas pasakymas. Mes jau kokius šešis mėnesius šnekėjome dėl visokių detalių, kas kaip būtų, kur jis gyventų, ką darytų Lietuvoje. Tai yra labai žiauru, jis turėjo visą vasarą susiplanavęs, butą Vilniuje susiradęs, žinojo, kada šeima atvažiuos aplankyti.
Po kelerių metų vėl pajaučiau, kad jis pasidarė kaip vaikas – klausinėjo bet ko apie rinktinę, „ar to bus, ar to bus”. Aš jam vis sakydavau, kad tikrai bus, visko bus (šypsosi). Žydrūnas buvo labai įnikęs į rinktinę, norėjo žaisti, todėl labai apmaudu, kad viskas apsivertė aukštyn kojomis.
– O pats tikėjote, kad Ilgauskas žais rinktinėje?
– Tikėjau tikrai. Aš jam jau aiškinau, kur jam reikės bėgti aikštėje. Juokais net pasakiau, kad kamuolių negaus, pats turės pasiimti nuo lentos, nes šitoje komandoje yra kam mesti (juokiasi). Visi pokalbiai buvo tik apie rinktinę, todėl dabar viskas atrodo dar žiauriau.
– Graikijos lygos finale vyko tikras karas tarp „Panathinaikos” ir „Olympiakos” sirgalių. Kas labiausiai nustebino?
– Galima labai daug ką kalbėti, bet kai į tave krenta bomba, tu kalbėk ką nori (juokiasi). Sėdi sėdi, žiūri komandos draugai rėkia: „Bomba, bomba!” Atsisuki ir matai, kad šalia dega suoliukas ir dega ne maža ugnele, o jau normalia ugnimi. Man atrodo, kad viskas Graikijoje nueis iki blogų dalykų, ta neapykanta tokia, kad ten kol koks žaidėjas, teisėjas ar treneris nebus stipriai sužeistas, nieko nebus padaryta. Aš jaučiau grėsmę gyvybei.
– Ar tai reiškia, kad kitą sezoną neliksite „Panathinaikos”?
– Kol kas apie kitą sezoną nieko nežinau. Žinau, jog laikraščiai rašo, kad aš važiuosiu ten arba ten. Kiekvienais metais tų gandų pilna, reikia kažkuo užpildyti laikraščius. Ir rašo, ką nori – aš paskaitau ir matau, kad net pagal užsieniečių limitą tokie dalykai praktiškai neįmanomi.
Kol kas galiu pasakyti tiek, kad iki liepos 15 d. esu laisvas žaidėjas. Man būtų neprotinga ta laisve nepasinaudoti. Nesu priėmęs jokių sprendimų. Nežinau, ar lauksiu iki 14 d. vakaro, ar jis bus anksčiau.
– Tačiau jus labiausiai turbūt traukia Ispanija?
– Puikiai žinote mano sentimentus Barselonai, ten turiu namus, bet per paskutinius tris mėnesius pripratau ir prie Graikijos, pripratau prie Atėnų. Pradžia buvo nelengva, o paskui tapo namais.
– Lietuvos rinktinė šiemet bus panaši į tą, kuri praėjusiais metais laimėjo bronzos medalius Europos čempionate. Kaip vertinate jos perspektyvas?
– Nežinau, net neįsivaizduoju. Nemėgstu kalbėti apie ateitį, manau, kad komanda bus nebloga. Tačiau ar labai gera, parodys pasirengimas, kokie žaidėjai atvažiuos, kaip jie dirbs ir kaip žais varžovai. Kol kas nežinome net varžovų sudėčių, tad nenorėčiau pilstyti iš tuščio į kiaurą. Tačiau olimpiada man, kaip ir kiekvienam sportininkui, yra varžybos „Numeris 1”.
– Sudėtį jau paskelbė JAV rinktinė. Jie mušasi sau į krūtinę ir iš anksto kabinasi aukso medalius. Ar jie nėra pernelyg užtikrinti?
– Jie turi tam pagrindo, jie surinko geriausius žaidėjus. Pagal sudėtį amerikiečiai surinko komandą žaisti ne NBA varžybose, kaip būdavo anksčiau, o taikosi prie FIBA varžybų. Anksčiau juk būdavo viskas paprasta – jie surenka garsiausius vardus ir važiuoja pardavinėti marškinėlių. Dabar jie renka tikrą, o ne pavardžių komandą, turi gerą trenerį.
– Darius Songaila jau paskelbė, kad po olimpiados baigs karjerą rinktinėje. Gal ir jūs jau priėmėte sprendimą?
– Nežinau, nebūsiu toks kategoriškas. Tačiau būtų sunku po olimpiados toliau tęsti karjerą rinktinėje. Dėl amžiaus ir poilsio, dėl kartų kaitos. Nemanau, kad galima prognozuoti, kas bus kitą vasarą. Kai ji ateis, tada ir kalbėsime.
– Šiemet atidarėte savo restoraną Barselonoje, kaip sekasi verslas?
– Restorano dar neturiu, bet gera idėja (juokiasi). Baras juda į priekį, lietuvių vis ateina.
– O pats už baro stovite?
– Taip, šiek tiek padedu dirbti.
– Gal ir koks medalis kabo bare?
– Ne, ten žinot, kiek girtų? Paskui dar nukabins koks vienas.
– Ateityje planuojate atidaryti barų tinklą?
– Pirmiausia reikia, kad tas vienas baras šiek tiek atsistotų ant kojų. Su draugais jau seniai kalbėjome apie tai, kad reikia baro. Vienas draugas iš Barselonos turi patirties tokiame versle. Šnekėjome šnekėjome ir prisišnekėjome. Dabar tenka toliau tą idėją stumti (šypsosi).