Lietuviai dvejopai sutiko trumpiausią metų naktį. Dauguma lyg pavalkus kabino ant Jonų vainikus, mirko aluje ir šoko pagal „bumčikus”. Vis dėlto buvo ir tokių, kurie šventė kitaip, – išlydėjo saulę į trumpiausią naktį, maudėsi rasoje ir kupoliavo.
Savaitgalį ant Gordų kalno (Kelmės rajonas) įvyko tradicinė Rasos šventė. Čia ji švenčiama jau daugiau nei du dešimtmečius. Netikslu rašyti „organizuojama”, nes jau keliems šimtams žmonių iš visų Lietuvos kampelių Rasos neįsivaizduojamos be Gordų kalno. Jie čia suvažiuoja nekviesti.
Kai kurie šventės senbuviai sako, kad Gordų kalnas – ideali vieta Rasų šventei. Nuo kalno atsiveria lubinų laukai, kuriuose nepamatysi nei vieno elektros stulpo. Apie civilizaciją byloja vos kelios tolumoje žybsinčios sodybų švieselės. Nusileidus nuo kalno – tiltas per Dubysą, kurioje merginos gali plukdyti vainikėlius.
Nuo pat ryto šventės vietoje jau rinkosi žmonės. Jie puikiai žinojo, kad reikės nušienauti kalno viršūnę, sukrauti nemenką laužą, pastatyti vartus ir viską aptverti lubinais papuoštais fakelais. Merginos dengė vaišių stalą ir pynėsi vainikus. Automobilius ir palapines dalyviai pastatė atokiau nuo šventės vietos.
Prieš leidžiantis saulei sugaudė ragai ir daudytės. Paskelbta šventės pradžia. Visi pasitraukė už vartų. Kiekvienas pro juos eidamas nusiprausė vandeniu iš ąsočio. Tik būdamas kūniškai ir dvasiškai švarus gali žengti prie Rasų šventės laužo.
Skambant kanklėms ir liaudiškoms dainoms, jaunuolis uždegė aukurą. Ne bet kaip – senoviškai. Skiltuvu braukė per titnagą. Kibirkštį pagavo išdžiovinta medžio kempinė. Pučiama žarija uždegė pernykštį mažo paukščio lizdą.
Sakoma, kad trumpiausią metų naktį žmonės įgyja antgamtinių galių. Prasidėjo kupoliavimas. Kupolė – iš devynių žolių ar gėlių surinkta puokštė, pagal kurią būrėjai gali pasakyti viską apie žmogaus ateitį ir praeitį. Užsimerkęs žengi devynis žingsnius. Atsimerki ir nuskini pirmą į akį kritusią žolę. Braidai po pievą tol, kol surenki devynių skirtingų augalų puokštę.
Ryškios gėlės – džiaugsmas. Platūs lapai – apsauga nuo negandų. Viena išskirtinė gėlė – gyvenimo tikslas. Pernykštis augalas – senos nuoskaudos. Išsitaršiusios smilgos – vėjavaikiškos svajonės. Būrėjai sako, kad teisingiausiai gali išsiburti pats sau – tik reikia pagalvoti, kodėl skynei tokį, o ne kitokį augalą. Prie būrėjų išsirikiavo eilės.
Be to, Kupole vadinamas ir šakotas, gėlėmis puoštas stulpas – pasaulio medžio simbolis.
Kupolė – nuo žodžio kupa, kupėti. Tai reiškia, kad pasaulis kupinas visko, kas gyva. Rudeniop pasaulyje pradės mažėti ir gyvybės. Ant šio medžio merginos nežiūrėdamos bando užmesti savo vainikėlius. Pakibs – šiais metai ištekėsi.
Šventė įsisiūbavo. Vaikinai pradėjo šokinėti per laužą, kurio šiukštu negalima užgesinti iki pat saulėtekio. Laužas šią naktį atstoja saulę. Merginos į Dubysos vandenį paleido vainikėlius, o vaikinai šoko jų traukti. Vėliau merginos turėjo vainikėlius išsipirkti – bučiniais, šokiais ar kitomis vaikinų užgaidomis.
Nuo Gordų kalno ridenosi degantys ratai. Tai ne šiaip linksmas žaidimas. Degantis ratas – saulė, kurią dabar tarsi gali savo rankomis paliesti. Nuo šiol ji riedės į pakalnę – švies vis trumpiau.