JAV, Kanada, Danija, Norvegija ir Rusija susitarė spręsti nesutarimus dėl Arkties teritorijų civilizuotai. Tačiau „prizas” pernelyg didelis, kad šalys paliktų sprendimą savieigai.
Šylant klimatui ir ledynams Arktyje sparčiai nykstant, išgauti ten esamas naudingąsias iškasenas darosi vis lengviau ir pigiau, todėl nė viena šalis nėra linkusi atsisakyti pretenzijų į jas.
Naujieji kolonizatoriai.
25 proc. visų Žemės naftos ir dujų išteklių, didžiuliai deimantų ir aukso klodai – tokios galimybės, manoma, slypi kol kas niekam nepriklausančioje Arktyje. Suprantama, kad šalys, turinčios teorines galimybes į jas pretenduoti, linkusios šiuos gamtinius išteklius priglausti.
Agresyviausiai savo interesus pasiryžusi ginti Rusija. Ji dar pernai surengė mokslinę – viešųjų ryšių ekspediciją į Šiaurės ašigalį. Ten 4 km gylyje paliko įsmeigtą iš titano pagamintą Rusijos vėliavą. Nors praėjo jau beveik metai, simbolinė vėliava akivaizdžiai erzina kitas valstybes. Buvęs aukštas Kanados pareigūnas sarkastiškai pareiškė, kad dabar ne XIV amžius ir negalima keliaujant po pasaulį smaigstyti vėliavų aiškinant, jog nuo šiol teritorija įgavo naują suvereną.
Vis dėlto Rusija neapsiribojo vien simboliniais ženklais – Maskva paskelbė, kad Arkties Lomonosovo kalnagūbris yra jos Sibiro teritorijų geologinė tąsa, todėl ši teritorija turi priklausyti Rusijai.
Kitos 4 šalys kategoriškai nesutinka su tokiomis tyrimų išvadomis ir vykdo ekspedicijas, siekdamos pagrįsti savas teritorines pretenzijas. Danija jau pareiškė, kad tyrimo išvados neteisingos, ir pasirengusi įrodyti, jog Lomonosovo kalnagūbris yra akivaizdus Grenlandijos tęsinys.
Tokios valstybių pastangos, žvelgiant iš šalies, atrodo linksmai, nes tokia valstybių logika leistų paskelbti, jog dėl geologinės sandaros daugybė teritorijų pernelyg tarpusavyje susijusios, kad galėtų būti atskiri teritoriniai dariniai. Pavyzdžiui, Indonezija tada turėtų priklausyti Australijai arba Australija – Indonezijai, nes prieš milijonus metų tai buvo viena sausumos teritorija.
Šaltasis karas Šiaurėje
Prieš metus pasaulio žiniasklaidoje pasigirdo nuomonių, kad kova dėl Arkties gali virsti naujuoju šaltuoju karu, tačiau tokios prielaidos nepasitvirtino, nors įtampos santykiuose netrūksta. Šalys kaltina viena kita ir šitaip kuria planus, kaip sustiprinti savo argumentus dėl didesnės Arkties teritorijos kontrolės.
Vis dėlto kalbant apie šaltąjį karą, esama esminio skirtumo – dėl Arkties nesutarimai egzistuoja ne tarp dviejų blokų, o tarp atskirų šalių. Kanada ir JAV, Kanada ir Danija, Danija ir Rusija, Norvegija ir Rusija turi neišspręstų klausimų ir nerealu tikėtis, kad šalys pamintų nacionalinius interesus.
Įtampą vis pakursto ir kaltinimai, kad Rusija patruliuoja Arkties vandenyne, Kanada vykdo karinius mokymus vis labiau į šiaurę nutolusiose teritorijose, o NATO šalių naikintuvai treniruojasi, kaip vykdyti atakas prieš Rusijos bombonešius, patruliuojančius virš Arkties.
Tokiame kontekste galima prisiminti Lietuvos ir Latvijos nesutarimus dėl jūros sienos, kai vis pasigirsdavo mėginimų suskaičiuoti valstybių karinį potencialą „rengiantis” galimam kariniam konfliktui. Vis dėlto baltai sugebėjo nesutarimus išspręsti taikiai, o praeitos savaitės susitikimas Grenlandijoje parodė, jog ir dėl Arkties susitarti galimybės neprarastos, tad ginklų žvanginimus galima vertinti tik kaip bandymus priminti savas pretenzijas.
Greito sprendimo nebus
Grenlandijoje valstybės tarėsi dėl ginčų sprendimo procedūrų, o ramus susitikimo tonas parodė, kad kalbėtis ir susitarti įmanoma. Šalys viena kitai priminė, kad vadovaujantis tarptautinės teisės nuostatomis, esant ginčams ir nepavykus susitarti, nesutarimus reikia spręsti tarptautinės diskusijos metu arba Tarptautiniame teisingumo teisme. Kita vertus, dėl tokios ginčų sprendimo tvarkos turi susitarti visos nesutariančios šalys, o artimiausiu metu tai mažai tikėtina – rizika pralaimėti ginčą dėl teritorijų atidavus sprendimo teisę padidėja ir nė viena šalis nelinkusi statyti ant kortos savo interesų. Taigi galima prognozuoti, kad Arkties pasidalijimo klausimu artimiausiu metu nebus susitarta.
Reikia įvertinti ir kitų valstybių bei tarptautinės bendruomenės poziciją. O ji – gana primityvi, nes kitos šalys neturi jokių galimybių gauti naudos iš Arkties gamtos išteklių, todėl jose skamba argumentai, kad Arktis turi likti visų ir niekieno, užuot išgavus ten naftą, verčiau pasirūpinti ekologija. Tačiau JAV, Kanada, Rusija, Danija ir Norvegija puoselėja tikrai kitokius planus.
uz……..gana niekada nebus