Kremliaus patriarcho dukters ruduo

Kai Svetlana Alilujeva pabėgo iš Sovietų Sąjungos, visi tikėjosi, kad ji ims skaityti paskaitas apie komunizmą ir savo tėvo klaidas. Tačiau Josifo Stalino duktė tik stengiasi tyliai gyventi Jungtinių Valstijų provincijoje.

Tik šiemet S.Alilujeva pirmą kartą prabilo – ji davė interviu amerikiečių dokumentalistei Svetlanai Paršinai, kuriai buvo nelengva surasti šią atsiskyrėlę, gyvenančią Viskonsino valstijoje. Taip ir liko neaišku, kodėl Stalino duktė, visada vengusi žiniasklaidos, sutiko priimti žurnalistę savo namuose.

Dar gyvendama Maskvoje S.Paršina perskaitė S.Alilujevos knygą išpažintį „Dvidešimt laiškų draugui”. Stalino dukters, kuri 1967 metais išvyko į Indiją, o iš ten persikėlė gyventi į Vakarus, išgyvenimai jai padarė didelį įspūdį. Amerikoje pradėjusi dokumentalistės karjerą S.Paršina atsitiktinai sužinojo, kad S.Alilujeva gyvena JAV provincijoje ir nutarė ją surasti.

Jai padėjo privatus detektyvas, kuris išsiaiškino, kad Stalino duktė pasivadinusi Lanos Peters pavarde. Tačiau pirmasis pokalbis telefonu su garsiąja rusų pabėgėle nieko gero nežadėjo. „Kodėl jūs prie manęs pristojote? Ar nežinote, kad niekam neduodu interviu ir nedarau išimčių? Aš tik noriu ramiai nugyventi man likusį gyvenimą”, – drebančiu balsu kalbėjo Stalino duktė.

Žurnalistė mėgino aiškinti, kad jaunystėje susižavėjusi S.Alilujevos knyga dabar norėtų apie ją sukurti savo pirmąjį filmą, be to, ji gimė tais pačiais metais, kai S.Alilujeva gavo JAV pilietybę, ir kad tai jai labai pagelbėtų darant karjerą. Kitą dieną L.Peters pati paskambino žurnalistei. „Gerai atvažiuokite. Tik be jokių filmavimo komandų. Tiesiog pati viena”, – pasakė ji.

S.Paršina nedelsdama išskrido į Viskonsiną. Žurnalistė bijojo, kad S.Alilujeva nepasielgtų taip, kaip buvo padariusi prieš kelerius metus, kai Vokietijos televizijos ZDF komanda ją surado Ričmonde. Stalino duktė kaipmat išvyko nežinoma kryptimi.

Gražiame Medisono miestelyje, kur trykšta mineralinio vandens šaltiniai, S.Alilujeva gyvena viena dviejų kambarių bute, esančiame pirmame aukšte. Jos buto sienos nukabinėtos nuotraukomis, kambaryje stovi knygų pilna knyginė ir televizorius bei vaizdo magnetofonas. S.Alilujevai tenka verstis iš kiekvieną mėnesį gaunamos 650 dolerių pašalpos. Kartais ją aplanko 36 metų duktė Olga Peters, įsikūrusi Portlendo mieste Oregono valstijoje. Ji tikėjosi, jog Olga atsiųs jai 75 dolerių čekį, kad galėtų nusivesti viešnią į restoraną, tačiau siuntinys nespėjo laiku pasiekti adresato. Tad šeimininkė iškepė kotletų su daržovėmis ir išvirė kiniškos sriubos iš pakelio. Viešnia atsivežė butelį gruziniško vyno, dėl to S.Alilujeva labai apsidžiaugė ir netgi paliko šlakelį Olgai. Jos dukra yra išsiskyrusi, dirba vadybininke suvenyrų parduotuvėje „Trys beždžionės” ir nuomoja kambarį komunai priklausančiame name.

S.Paršina Stalino dukterį apibūdino taip: „Tai neaukšta, miela, kultūringa ir energinga vyresnė dama.” Svetlana su dviem kitais savo vaikais – iš pirmos santuokos su Grigorijumi Morozovu gimusiu Josifu ir iš antros – su Jurijumi Ždanovu gimusia Jakaterina – santykių nepalaiko. Vaikus teko palikti Sovietų Sąjungoje. Kai ieškodama S.Alilujevos S.Paršina paskambino Josifui Morozovui, paaiškėjo, kad jis net neturi supratimo, kur gyvena jo motina, ir ji jam visiškai nerūpi.

Vaikštinėdama kartu su viešnia po miestelį S.Alilujeva netikėtai sutiko duoti interviu, tačiau iškėlė sąlygą – jokių klausimų apie tėvą. Buvo sutarta, kad kitą dieną S.Paršina atvyks kartu su operatoriumi.

Pabendravusios dvi dienas moterys išsiskyrė apsikabindamos ir pasibučiuodamos. Po kelių dienų S.Paršina atsiuntė S.Alilujevai dovaną – klasika laikomų sovietų laikų filmų įrašus ir kelias nuotraukas, tarp kurių buvo ir mažoji Svetlana, sėdinti ant NKVD šefo Lavrentijaus Berijos kelių. Tai užrūstino S.Alilujevą. Labiausiai dėl to, kad viešnia ji pasitikėjo. Svetlana nusiuntė žurnalistei piktą laišką, pareiškusi, kad S.Paršinai kelias į jos namus uždarytas visiems laikams. Tačiau liko pokalbio įrašas. Taip Stalino dukters pasakojimas virto 45 minučių trukmės dokumentiniu filmu „Svetlana apie Svetlaną”, kurį S.Paršina ką tik baigė kurti Niujorke.

Surinkti stambesniu stambiu šriftu, jei galima kursyvu:

S.Alilujevos mintys apie save, tėvą, Rusiją, Ameriką, pasaulį…

Apie tėvą

Tėvas niekada manęs nepasiimdavo vykdamas į valstybinio lygio susitikimus. Nesivežė net į Jaltą, nors W.Churchillis ir F.Roseveltas buvo atsivežę savo dukras. Svečiams buvo paaiškinta, kad turiu daug paskaitų universitete. Man apie tai tėvas nepasakė nė žodžio. Turbūt pamanė, kad su svečiais kalbėsiuosi angliškai, o jis tos kalbos nemokėjo.

Kartą tėvas paprašė, kad parodyčiau, kaip vairuoju automobilį. Atsisėdau prie vairo, ant užpakalinės sėdynės įsitaisė ginkluotas apsauginis. Tėvas negalėjo atsistebėti, kad ne tik jis moka vairuoti, bet ir aš.

Tėvas nenorėjo susipažinti su mano pirmuoju vyru Grigorijumi Morozovu. Sakė: „Tegu rauna tave velniai. Gali tekėti, bet nesirengiu su juo pažindintis. Ne tik todėl, kad jis – žydas, bet ir dėl to, kad nenori kovoti, tik sėdi patogiai įsitaisęs Maskvoje.”

Į gyvenimo pabaigą tėvas padarė išvadą, kad jis nepatenkintas nei sūnumis, nei dukra. Su mano vaikais jis matydavosi labai retai. Jekaterinos apskritai nepastebėdavo, o apie Josifą kartą pasakė: „Kokios geros jo akys.” Josifas iki šiol to negali pamiršti. Galbūt dėl to, kad yra tikras stalinistas.

Apie brolius

Jaša buvo labai kuklus, pagarbus ir ramus (vyriausias Stalino sūnus iš pirmos santuokos Jakovas Džugašvilis – red.). Tikras vyresnysis brolis. Jis niekada nesakydavo, kad yra Stalino sūnus. Net pavardę pasikeitė į Džugašvilio.

Vaska (jaunesnysis Stalino sūnus iš antros santuokos, tikrasis Svetlanos brolis – red.) buvo padauža, nenaudėlis, mėgo vartoti necenzūrinius žodžius. Dėl to Jaša jį kartą puolė kumščiais. Abu susiėmė pargiuvę ant grindų. Jakovas visada sakydavo: „Vaska – amoralus tipas.”

Karo pradžioje artileristu tarnavęs Jakovas pateko į nelaisvę. Vokiečiai pasiūlė tėvui iškeisti jį į Paulių ir dar du kitus į nelaisvę prie Stalingrado paimtus vokiečių generolus, tačiau tėvas tvirtai pasakė: „Ne.” Jaša apie tai tikriausiai sužinojo. Neaišku, kaip jis žuvo. Atrodo, kad mėgindamas pabėgti puolė lipti spygliuota tvora ir buvo nušautas. Tačiau jei jis būtų grįžęs į tėvynę, būtų išsiųstas į Sibirą. Esu tuo tikra.

Vasia buvo mamos numylėtinis, o mane ji palikdavo auklei. Jam buvo 11 metų, kai mama nusišovė. Vasia negalėjo su tuo susitaikyti, labai išgyveno. Gal dėl to užaugęs ir prasigėrė. Turėjo keturias žmonas ir kiekvieną jų vadino „mama”. Vasia buvo labai muzikalus. Jis turėjo polinkį į meną, tačiau nemėgo mokytis. Tėvas prisiekinėjo iš jo padaryti žmogų. Vasiai patiko skraidyti ir jis tapo lakūnu. Tačiau jau skraidymo mokykloje ėmė gerti. Ten visi gėrė. Jie išbandydavo pirmuosius naikintuvus. Sakydavo: jei nepasigersi po skrydžio, neištversi. Vodka jį pražudė. Sulaukęs 30-ies Vasia jau buvo tapęs žmonijos priešu. Jo bijojo net vaikai, nes visada būdavo girtas ir vaikydavo juos po butą su kardu. Alkoholis suėdė jo smegenis. Vasia mirė gana jaunas.

Apie save ir dukrą

Vaikystėje buvau šviesiaplaukė. Močiutė Olga manė, kad esu į ją panaši. Tačiau, tėvo nuomone, buvau panaši į jo motiną Kato. Nežinau… Tačiau mano jauniausioji dukra Olga panaši į mano motiną – jos tokios pačios juodos akys. Kartą, kai vartėme šeimos albumą, Olga pasakė: „Mama, jaučiu, kad močiutė man artima.” Tuomet pagalvojau: „Dieve mano, kodėl tau teko tokia sunki našta?”

Kai atvažiuoja dukra, einame apsipirkti. Olgai tai labai patinka. Ji amerikietiška budistė. Jos devizas: visas mūsų nelaimes paverskime laime. Neprieštarauju, tegul tik jai pasiseka… Kartais Olga eina į graikų katalikų bažnyčią. Ji krikštyta Viskonsino valstijoje.

Apie Indiją, teosofiją ir pabėgimą

Kai tėvas mirė, buvau 27-erių. Nieko nesupratau. Netrukus SSRS išpopuliarėjo indiška kultūra – žmonės žavėjosi knygomis apie indų tikėjimą, eidavo žiūrėti Nikolajaus Rericho paveikslų ir Radge’o Kapooro filmų. Aš susidomėjau filosofija ir teosofija. Kaip ir daugelis kitų, praktikavau jogą. Mano sūnus Josifas ja irgi žavėjosi. Kartą jis, atsistojęs ant galvos, nugriuvo taip nesėkmingai, kad užmynė stiklo šukę.

Manau, visos religijos yra lygios ir Dievui vienodai brangios. Žemė – maža planeta, tad turime susivienyti, kol mūsų nesunaikino ateiviai iš kosmoso. Žmonės pamiršta, kas vyko praeityje, ir kartoja tas pačias klaidas. Didžiulį pavojų kelia religijos fanatikai, pasirengę sunaikinti milijonus žmonių. Tokie patys ir marksistai. Nors ne visi, yra išimčių. Kartą patekusi į ligoninę susipažinau su indų komunistu Singhu. Taigi sutikau tikrą indą, su kuriuo galėjau normaliai pasikalbėti. Kai jis mirė, nuvežiau jo pelenus į Indiją. Du mėnesius praleidau prie šventosios Gango upės ir mano sąmonėje įvyko lūžis. Ar turiu grįžti į Sovietų Sąjungą? Pas Suslovą? Kosyginą? Niekada. Turiu bėgti ir pati savimi pasirūpinti.

Apie Ameriką ir pasaulį

Kai atvykau į Ameriką, visi laukė, kada pradėsiu skaityti paskaitas apie komunizmo krachą ir tėvo klaidas. Dieve mano… Kai atvažiavau į Ameriką, vyko šaltasis karas. Pakeičiau vieną kalėjimą kitu. Geriau reikėjo pasilikti kur nors neutralioje teritorijoje, pavyzdžiui, Šveicarijoje. Man artima tautų draugystė ir kosmopolitizmas. Neigiamai vertinu atominę bombą, nesvarbu, kas ja baugina – amerikiečiai ar rusai. Turėjau paklausyti mūsų ambasadoriaus Indijoje ir apsigyventi šaltuose Tibeto kalnuose. Tačiau dabar sėdžiu amerikiečių atominės bombos paunksmėje ir man tai visiškai nepatinka.

Apie mane rašo: Stalino dukra turi šaudyti į amerikiečius. Arba grįžti į Rusiją, prie kitos atominės bombos. Nenoriu nei vieno, nei kito. Per 40 metų Amerika man nieko nedavė. Neišmokau net naudotis čekių knygele. Dabar jau per vėlu kraustytis. Rašau angliškai, mąstau angliškai, net sapnuoju angliškai. Jaunimas turi jėgų gyventi, o aš jau nebe. Liksiu su Olga ir čia numirsiu.

Apie vyrą amerikietį

Amerikoje sutikau nuostabų žmogų – architektą Lesley Petersą. Jis labiau anglas nei amerikietis, masonas, džentelmenas, sąžiningas, kultūringas. Niekada man neprisipažino meilės, tačiau už jo ištekėjau, pagimdžiau Olgą. Apmokėdavau vyro sąskaitas, kol gaudavau honorarus už knygas. Koks košmaras. Buvau užaugusi socializmo sąlygomis, tad nekreipiau dėmesio į pinigus. Tuomet gyvenome savotiškoje architektų komunoje. Mano buvusi uošvė, garsaus architekto Franko Lloydo Wrighto našlė, darė viską, kad mus sukiršintų. Jam šnabždėdavo: „Ji nori tave nupirkti.” Išsiskyrėme.

Apie Rusiją

Man brangus Lusikas Kapleris (dramaturgas, kino scenaristas, pirmoji Svetlanos meilė Aleksiejus Kapleris – red.) visada man šauniai patardavo: „Neišsikišk.” Užtat pats išsikišo. Ir gavo per galvą. Taip jau yra Rusijoje. Domiuosi, kas vyksta Rusijoje, klausausi radijo, žiūriu televiziją.