Sendaikčių turgus- neišmanymo ar gero skonio ženklas?

Turbūt kiekvienam nesvetimas noras turėti jaukią namų aplinką, kuriamą originaliais ir, žinoma, skoningais daiktais. Ieškodami jų žmonės vis dažniau atsigręžia į sendaikčių turgus. Čia ieškoma vienetinių rankų darbo, unikalių ar net kolekcinių interjero detalių. Šį didėjantį poreikį netradiciniams sprendimams puikiai atspindi Kaune, prekybos miestelyje „Urmas” įsikūręs turgus. Jis išsiskiria parduodamais sendaikčiais, lengvai pritaikomais namų, sodybų, barų interjero srityje. Augantis žmonių susidomėjimas šiomis prekyvietėmis provokuoja atvirą diskusiją – ar juose paruodami daiktai yra išties vertingi ir kas kuria jų vertę? Kodėl vis daugiau ir daugiau žmonių, kurdami savo interjerą, semiasi idėjų sendaikčių turguje? Ar tai tik sekimas trumpalaikės mados tendencijomis ar galimybė įsigyti išliekamąją vertę turinčių daiktų?
Sendaikčių turgaus istorija siekia daugiau kaip du šimtus metų. Maždaug XIX a. padžioje valkatos rinkadavosi už miesto ribų ir siūlydavo savo prekes:
tiek įvairius rankų darbo gaminius, tiek jau nebenaudojamus asmeninius daiktus. Tačiau laikui bėgant, visuomenės požiūris į sendaikčių turgus stipriai keitėsi. Šiais laikais sendaikčių turgus tampa vieta, kur galima pasisemti idėjų, įsigyti išties originalių ar net kolekcinių daiktų kuriamam interjerui.
Visos šios tendencijos būdingos ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai.
Kolekcinis, rankų darbo kilimas, lempa ar staliukas yra prestižinė interjero detalė. Todėl europiečiai vis dažniau lankosi sendaikčių turguose, ieško ten dar nematytų, originalių akcentų, kuriančių namų jaukumą.
Šiuo metu ypatingai populiaru į modernų interjero stilių įkomponuoti senovę primenančią detalę. Tai gali būti ir senovinis virdulys modernumu dvelkiančioje virtuvėje ar senovinis kardas, pakabintas virš šiuolaikinių linijų židinio. Vis dėlto iškyla pavojus prarasti saiką ir vietoj taip norimo skoningo originalaus kūrinio įsigyti nevertingų daiktų. Toks žmonių neatsargumas sendaikčių turgui dažnai suteikia neskoningos prekyvietės įvaizdį. Kaip nesuklysti ir išmokti atsirinkti tik tai, kas išties vertinga ir unikalu?
Profesionalai pataria įsivaizduoti perkamą daiktą savo namų ar sodybos interjere, apsvarstyti, kur jį statysite, apgalvoti, ar jis tiks prie kitų būsto detalių, bendro stiliaus. Geriausiai šiuo atveju patarti gali interjero dizaineris, taip išvengsite klaidų. Pavyzdžiui, jei jūsų namai apstatyti moderniais baldais, kad ir kokia įdomi ir graži atrodys sendaikčių turguje rasta žibalinė lempa, ji turi būti itin kruopščiai atrinkta, kad gražiai įsilietų į bendrą vaizdą.
Antra vertus, apstatyti visą būstą vien tokioje prekyvietėje rastais daiktais taip pat prasto skonio ženklas. Jausitės geriausiu atveju lyg muziejuje arba, jei itin nepavyko, sandėliuke.
Kaip bebūtų, nėra vienintelės nuomonės ar taisyklės, kuri aiškiai apibrėžtų ribą tarp kičo ir skoningo, originalaus daikto. Viskas priklauso nuo erdvės, į kurią detalė įsilies. Galima tieisog pavartyti interjero dizaino žurnalus, pasitarti su specialistais.
Nuomonių yra įvairių: vieniems sendaikčių turgus yra puiki vieta įsigyti išties originalių daiktų, kitiems tai tik dar vienas turgus, kur galima paganyti akis.
Nuo šiol Kaune, prekybos miestelyje „Urmas”, kiekvieną penktadienį prie raudonojo pasažo lankytojų laukia sendaikčių turgaus prekeiviai. Vadovaudamiesi šūkiu „netradicinės idėjos namų, sodybos, baro interjerui” prekeiviai suteiks galimybę kauniečiams ir miesto svečiams įsigyti autentiškų, unikalių, senovinių daiktų. Beje, lankytojai galės ne tik nusipirkti, bet ir parduoti patys. Tokia praktika perimta iš daug seniau veikiančių Europos sendaikčių turgų. Taigi, sudaromos sąlygos abipusiem mainams. Tai tarsi senojo pasaulio oazė industrinėje aplinkoje.
Be to, visi nuolat ieško kažko naujo. O juk nauja- tai primiršta sena.