Ateitis nuskendo su dukra

Praėjus mėnesiui po dukters žymios plastikos chirurgės Eglės Knėpienės žūties, jos mama – garsi choreografė Elvyra Bungardienė vis giliau krinta į skausmo bedugnę.

Atskirta ir nuo anūkės

Vilniuje buvusiam žentui pasirūpinus pakeisti žuvusios dukters buto durų spynas, pastaruoju metu ten daugiausiai laiko praleidusi 73 metų E.Bungardienė buvo priversta grįžti namo į Klaipėdą anksčiau, nei norėjo.

Moterį skaudina ne tik vienturtės dukters, bet ir vienintelės anūkės, kuriai nebuvo sudaryta galimybė atsisveikinti su močiute ir kuri buvo išvežta į Ameriką, netektis.

Ją baugina mintys apie vienišą ir skurdžią senatvę, kamuoja gėdos jausmas prieš uostamiesčio širdies chirurgus, kurie iš neteisingų interpretacijų galėjo susidaryti įspūdį, kad pacientė jais nepasitiki ir ieško medikų pagalbos Sankt Peterburge.

Ramybės neduoda ir neišsakyti dėkingumo žodžiai žmonėms, kurie nepakeliamai sunkią valandą savo širdimi prisilietė prie jos skausmo.

Pirmiausiai – buvusiai kolegei Danutei Žičkuvienei ir „Žiogelio“ vaikams. Taip kelis dešimtmečius gyvavusio šokių kolektyvo auklėtinius, subrendusius, nemažai pasiekusius gyvenime, ir šiandien vadina buvusi jų mokytoja.

Daugelis jų vyko palaikyti E.Bungardienės į Vilnių. Dalis susitelkę rengė Eglės palaikų sutiktuves ir laidotuves uostamiestyje, o jos gimimo dieną prieš porą savaičių sutvarkė kapą, apsodino jį gėlėmis ir atvežė prie jo mokytoją.

Nepaliauja verkusi

Prie dukters kapo moteris buvo vos kelis kartus. Ten jai dar sunkiau, nei dvasios kalėjimu tapusiuose namuose.

„Gyvenu tarp keturių sienų. Vaikštau pirmyn atgal, pirmyn atgal. Nusileidžiu į gatvę ir nežinau, kur eiti, pas ką. Apsisuku ir vėl grįžtu namo. Pradžioje aš vaitojau, o dabar raudu. Vandenynas turi dugną, o mano skausmas dugno neturi. Po Eglutės žūties dar nebuvo nė vienos dienos, kad neraudočiau. Matau žydi, skleidžiasi žiedai, paukščiai čiulba, o man dar skaudžiau – mano paukščiuko nėra. Kito skausmą arti priimu ir savo išverkti negaliu“, – apie dabartinę būseną kalbėjo nė dienos be raminamųjų neišgyvenanti E.Bungardienė. Ji teigia nežinanti, kuo baigsis sielvartas.

Kardiologė Vida Petrikienė patarė silpnos sveikatos moteriai dar per dukters laidotuves atsiduoti medikų globai ir gultis į ligoninę, bet kol kas ji tai atidėlioja.

„Kas iš to, kad apverksiu visas palatas. O kai būnu namuose, kartais kas nors paskambina ar užeina, nukreipia mintis. Tada galvoju, kad viskas gerai, kad Eglutė Vilniuje, dirba“, – pasakojo E.Bungardienė.

Laukia svečių ir skambučių

Tačiau svečių ir skambučių ji sulaukia retai.

„Kodėl jie man taip retai skambina? Bijo mano skausmo?“ – klausia choreografė, skaičiuojanti šimtus savo bičiulių ir buvusių auklėtinių.

Gal nenori versti dar ir dar kartą išgyventi tai, kas pastaruoju metu moterį skandina beribiame sielvarte – dukters žūtį nardant Egipte? Gal žmonės, turintys net ir pačių gražiausių ketinimų, nenutuokia kaip padėti, ką daryti?

Braukdama ašaras ponia Elvyra sakosi aiškiai žinanti, ko tokiais atvejais negalima daryti – palikti sielvartaujančio žmogaus vieno.

„Pas žydų tautybės draugę namie mačiau juodą suoliuką. Devynias dienas po laidotuvių kas vakarą su savo suoliuku jie keliauja į gedinčiojo namus ir būdami šalia padeda išgyventi netektį. Dar 40 dienų sielvartaujančio žmogaus namie kasdien bent vienas kaimynas, bičiulis dalijasi prisiminimais apie velionį“, – niekam nepriekaištaudama E.Bungardienė prisiminė kitų tautų tradicijas, kurios jai būtų priimtinos šiomis vienatvės akimirkomis.

Iškrito blakstienos

Sudėtingą gyvenimą nugyvenusi moteris sako ir iki šiol patyrusi daug sunkumų, tačiau tai, kas anuomet jai atrodė panašu į košmarą, dabar labiau panašėja į gyvenimo džiaugsmus.

Ukmergėje gimusi ir augusi, turėjusi gerus mokytojus, kuriuos jos akyse vieną po kito siuntė į tremtį, politinio kalinio duktė augo nepritekliuose ir šaltyje, tačiau išdidi.

„Tikrai nelabai gerai gyvenome – badavome. Man dėl to buvo iškritusios visos blakstienos. Prisimenu nuolatinį šalčio ir alkio pojūtį. Tačiau tai mano atmintyje išliko kaip vargas, bet ne kaip skausmas“, – neišblėsę kelių dešimtmečių prisiminimai priverčia moterį užsimiršti.

Šeimai, išvengusiai vieno paskutiniųjų trėmimų, nebuvo lengva išgyventi. Elvyra, turėjusi seserį ir du brolius, prisimena, kaip prieš klasę pastatytai teko kęsti istorijos mokytojos patyčias dėl to, jog buvo politinio kalinio dukra, o mirus Stalinui net direktorės liepiama negalėjo pravirkti.

Dėl politinių motyvų jai nebuvo lemta įstoti į aukštąją mokyklą studijuoti geografijos. Taip žlugo svajonė baigus šiuos mokslus keliauti ir pažinti pasaulį.

Vyras žuvo avarijoje

Išvažiavusi pas tėvelį į Magadaną, Elvyra prisiminė tai, ko nuostabūs pedagogai mokė daugelį metų – šokį. Keletą metų šokusi kariniame ansamblyje moteris grįžo į Lietuvą trumpų atostogų ir liko pas brolį Klaipėdoje.

„Ir prasidėjo mano kryžiaus keliai. Saugumui kritau į akį dėl to, kad buvau ne tokia kaip visi: ir ėjau kažkaip ne taip, ir skarelę buvau kitaip nei įprasta ant galvos užsirišusi, ir džiaugiausi nuoširdžiai. Prasidėjo šaukimai į tam tikras organizacijas. Iš baimės greitai ištekėjau už ką tik iš kariuomenės grįžusio jaunuolio Edmundo Bungardo, su kuriuo susipažinau draugės vestuvėse. Aš jį mylėjau. Tikrai mylėjau“, – neleidžia suabejoti nuoširdumu iki šiol pirmojo vyro pavardę nešiojanti E.Bungardienė.

Meilė ir šeimyninis gyvenimas truko neilgai. Dukrai Eglei nebuvo šešerių metukų, kai jos tėvą avarijoje mirtinai sužalojo automobilis.

Žadėjo išgarsinti „Žiogelį“

Iki tol keliems kariniams ansambliams ir karininkų vaikų šokių ansambliui vadovavusi jauna našlė išvažiavo mokytis į tuometinę Leningrado aukštąją kultūros mokyklą.

Baigusi ją ir grįžusi į Klaipėdą iškart Statybininkų kultūros namuose įkūrė vaikų šokių ansamblį „Žiogelis“.

„Susikviečiau apie pusšimtį pirmųjų vaikučių su tėvais ir pasakiau, kad tądien užgimęs kolektyvas bus garsus ne tik Klaipėdoje, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje“, – prisiminė savo pranašiškus žodžius E.Bungardienė.

Ar moteris pati tuo tikėjo, ar tik norėjo pakelti tėvams ir vaikams ūpą?

„Aš tuo tikėjau. Niekada vaikams ir tėvams nekeldavau ūpo ir niekada jų nežavėdavau“, – prisipažino buvusi itin reikli vadovė.

Tačiau savo pažadą ji tesėjo. Legendinis „Žiogelis“, kuriame šoko ir E.Bungardienės duktė Eglė, buvo vienintelis kolektyvas Lietuvoje, pelnęs anuomet prestižinį Lenino komjaunimo premijos laureato vardą, išmaišęs pusę pasaulio, šokęs aukščiausioms TSRS valdžios viršūnėlėms.

Ieškojo šeimyninės laimės

Visiškai atsidavusi darbui moteris stengėsi sulipdyti ir savo asmeninį gyvenimą. Pati stipriai pamilusi vieną vyrą turėjo jį po kiek laiko atstumti, kai pamatė, jog jis myli ją, bet skiria nuo vaiko.

E.Bungardienė neslepia ieškojusi žmogaus, kuris ją priimtų ir mylėtų kartu su vaiku. Ir sutiko.

Tai buvo laimingiausias periodas moters gyvenime: „Buvau stipri kūryboje, mergaitė augo šalia, buvau mylima ir mylėjau“.

Tačiau keitėsi laikai, prasidėjo privatizacija ir beveik tris dešimtmečius gyvavęs „Žiogelis“ liko be patalpų.

„Nebeturėjome ne tik vietos repeticijoms. Nežinojome kur priglausti 3,5 tonos koncertinių rūbų, dekoracijų. Tai mane sužlugdė. Buvau labai nelaiminga, kaprizinga, verkianti. „Žiogelio“ neliko, pradėjau sirgti, vyras paliko namus ir išėjo pas kitą“, – vieną sunkiausių savo gyvenimo epizodų prisiminė E.Bungardienė.

Televizijoje vedė laidą

Atsigauti jai padėjo nauja veikla televizijoje. Žymi choreografė, 17 metų dėsčiusi Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultetuose, išvyko į Maskvą, kur viename Rusijos televizijos kanalų mokė laidų vedėjus gražios laikysenos ir judesio, elegantiškų gestų, posūkių, taisyklingos sėdėsenos. Vėliau kitoje Rusijos televizijoje ji vedė laidą apie sapnus, jų prigimtį, psichologiją. Eteryje pasirodė 60 E.Bungardienės parengtų ir vedamų laidų.

Tik artimos draugės žinojo, kad Elvyros galima paklausti ką reiškia sapnas, o viena žurnalistė rengėsi išleisti choreografės sapnų knygelę. Kartais moteris mesdavo ir kortas.

„Be jokio atlygio, žinoma. Nors prieš keletą metų buvo toks periodas, kai neturėjau ko valgyti, todėl mečiau kortas už pinigus, kad išgyvenčiau. Daugiau kaip tris mėnesius neištvėriau. Ši veikla mane išsekino emociškai“, – šiandien mažai kam žinomas savo gyvenimo detales atskleidė moteris, kuriai tuomet teko išgyventi daug skausmo sukėlusias skyrybas ir nesėkme pasibaigusias dukters vedybas.

Išgyvenimai nepagerino moters sveikatos. Uostamiestyje kardiochirurgai atliko dviejų širdies vožtuvų operaciją, po jų sekė meningitas, kraujo užkrėtimas ir kitos komplikacijos, pažeidusios ir trečiąjį širdies vožtuvą.

Nežinia kada ir vėl gali prireikti kardiochirurgų pagalbos.

Pasišventė anūkei

Po nelaimių, dukters skyrybų, rodos, vėl stojo ramybė. Eglė sunkiai dirbo ir skynėsi kelią į pripažinimą.

Augo anūkė Karolina, kurią šokti močiutė mokė nuo dvejų metų, o muzikos – nuo penkerių.

Laimingas vasaras juodvi leisdavo Klaipėdoje, kur E.Bungardienė anūkei ir dar dviem mergaitėms perteikė šokio paslaptis, o pasibaigus sezonui rengdavo mini koncertus, kurių įrašus saugo vaizdo juostose.

Gabi muzikuoti Karolina Vilniuje buvo rengiama konkursams, todėl močiutė sutelkdavo visas savo žinias ir išmonę padedant siekti geriausio rezultato. Ji ne tik kiekvieną pamoką sėdėdavo šalia anūkės muzikos mokykloje, atmintinai mokėsi natas, bet ir šoko pagal mergaitės skambinamą muziką. Taip ji stengėsi, kad Karolina suvoktų, kaip reikia groti iš visos širdies.

Gydosi kosmine energija

Po sukrėtimų atgauti jėgas moteriai padėjo ne tik pasišventimas anūkei ir gyvenimas greta dukters Vilniuje. Pastaruosius ketverius metus ji važinėjo į Sankt Peterburge rengiamus medicinos mokslų daktaro Sergejaus Konovalovo gydymo seansus.

„Jis yra Dievo pašlovintas gydyti ne vaistais, o kosmine energija“, – aiškino E.Bungardienė.

Ten ji buvo ir tuomet, kai Egipte, nardydama Raudonojoje jūroje, žuvo jos dukra E.Knėpienė.

Kad įvyko nelaimė, choreografei pranešė kaimynė iš Klaipėdos, apie baisų įvykį sužinojusi iš žiniasklaidos.

„Skambutis nebuvo gąsdinantis. Nekilo mintis, kad išgirsiu ką nors blogo, tačiau kaimynės balsas buvo neramus. Paklausiau, kas atsitiko, gal apvogė butą. Ji atsakė, kad ne. Paklausiau, ar kas nors su Karolina. Taip pat ne. Tada aš pati pasakiau, kad Eglutė nuskendo ir pradėjau rėkti“, – pirmąsias užgriuvusio skausmo akimirkas prisiminė E.Bungardienė.

Bičiulės jai padėjo pasirūpinti bilietais ir parlydėjo į Vilnių.

Liko viena už durų

Kai E.Bungardienė grįžo į Vilnių, pirmiau jos čia suskubo atvykti žentas, kuris perėmė anūkės globą.

Po laidotuvių tikėjusis dar šiek tiek pagyventi dukters bute, E.Bungardienė iš jo buvo išprašyta.

„Maniau, tuose namučiuose gyvensiu, viską sutvarkysiu, išplausiu Eglutės rūbelius, sudėsiu į krūveles, kad pabūsiu su jais, o paskui išdalysiu. Tačiau vieną dieną buto spyną pakeitė ir užrakino duris, o aš likau už jų“, – skaudžias akimirkas prisiminė dukters netekusi moteris.

Grįžusi namo į Klaipėdą ji suslėpė visas dukters nuotraukas ir gyvena prisiminimais apie paskutines kartu praleistas akimirkas.

Dažnai prisimena paskutinį jų pabuvimą kartu, kai žiemą duktė, slidinėjusi Austrijos kalnuose, į kelionę pasiėmė ir mamą, su kuria pabūti kartu ir pasikalbėti trukdė intensyvus gyvenimo tempas.

„Sakiau, dukryte, pašnekėkime. Kiek man teliko gyventi, o tu taip ir nežinai, kokia buvai mažytė. Noriu papasakoti. Noriu papasakoti, kokia aš buvau mažytė, o tu vis neturi laiko. Ji atsakė: „Ai, mamyte, dar nežinome kas pirmas išeisime“, – pranašiškus dukters žodžius prisiminė E.Bungardienė.

Parašė gražų laišką

Gal kažką reiškė ir motinos dukrai prieš kelionę rašytas laiškas, į kurį E.Bungardienė sakė sudėjusi tiek gražių meilės žodžių, lyg sakydama juos paskutinį kartą.

Šio laiško moteris nerado tarp grąžintų žuvusios Eglės daiktų.

Bičiulių grąžintame krepšyje supakuotas nardymo kombinezonas, kuriuo vilkėdama mirė dukra, dar buvo šlapias.

Kas iš tiesų nutiko po vandeniu kelių dešimčių metrų gylyje, taip niekas ir negalėjo paaiškinti. Kartu nardę bičiuliai pasakojo, kad Eglė nelaimės dieną atsikėlė labai linksma, labai geros nuotaikos. „Gerai išsimiegojau. Šiandien aš nersiu“, – draugams pranešė medikė.

Tačiau prasitarė, jog toje vietoje, kurioje buvo sustojęs pramogautojų laivas, nerti nelabai nori, nes apačioje – nuskendęs laivas.

Bičiulių tvirtinimu, rizikuoti nardant nemėgdavusi Eglė vis tik apsisprendė leistis į jūros gelmes.

E.Bungardienė mano, kad prieš nerdama dukra neįsiklausė į savo širdies balsą, kuris jai siuntė perspėjimą.

Trečią kartą toje kelionėje nėrusi moteris pati nebeišnėrė.

E.Bungardienė neteko ne tik vienturtės dukters, bet ir savo globėjos, maitintojos, o dirbti nebeturi sveikatos. Kažkada svajojusi, kad šoktų visa Lietuva, pati pakilti šokiui garsi choreografė dar negalėtų.

Šis įrašas buvo paskelbtas kategorijoje Lietuvoje su žyma , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , . Įrašykite į adresyną nuolatinę nuorodą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.