Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas paskelbė, kad pradeda tikrą karą prieš korupciją. Iš pirmo žvilgsnio, tai logiška ir sveikintina iniciatyva, tačiau taip pat – tai netiesioginis, bet akivaizdus kaltinimas Vladimirui Putinui.
Dviprasmiška kova.
Korupcija Rusijoje, kaip ir beveik visoje posovietinėje erdvėje, yra ne išskirtinis reiškinys, o greičiau – kasdienybė. D.Medvedevo paskelbta kova prieš šią, visus valdininkijos sluoksnius apraizgiusią, blogybę – logiškas ir pagirtinas žingsnis. Tačiau yra ir tamsių dalykų: jei Rusijos prezidentas tvirtina, kad korupcija šalyje taip išsikerojo, kad prireikė skubių ir itin griežtų priemonių, kyla keletas „nepatogių” klausimų.
Pirmiausiai, atrodo, kad 8 metus deklaravęs negailestingą korupcijos naikinimą, V.Putinas nepadarė visiškai nieko. Maža to, kad jo valdymo metu korupcija taip išaugo, kad vos užėmęs postą, naujasis prezidentas tiesiog pašiurpo nuo jos masto. Pagaliau, jei tai, ką sako D.Medvedevas yra tiesa, tai reiškia, kad korupcija yra apraizgiusi būtent V.Putino sukurtą „valdžios vertikalę”.
Pirmieji žingsniai
Yra nemažai požymių, kad D.Medvedevas rimtai ėmėsi šios problemos. Tai, žinoma, nereiškia, kad Rusijoje staiga išnyks šimtus metų klestėjusi korupcija, bet pastangos akivaizdžios. Pirmiausiai, prezidentas nurodė suformuoti atitinkamą tarybą, kuri turi parengti kovos su korupcija planą. Kaip sakė pats D.Medvedevas: „Korupcija tapo sistemine problema ir mes turime duoti tokį pat atsaką.” Taigi, užsimota plačiai – prieš visą „sistemą”. Čia pat ir klausimas: o kas gi tą „sistemą” kūrė 8 metus?
Bus įkurta antikorupcinė taryba, vadovaujama paties prezidento, ir tarpžinybinė grupė, kuriai vadovaus jo administracijos galva – Sergejus Naryškinas. Iš pradžių D.Medvedevas ketina „modernizuoti antikorupcinius įstatymus” ir „likviduoti korupcijos atsiradimo sąlygas”. Kaip jis tai ketina padaryti – Dievas žino. Tačiau viena iš antikorupcinių prezidento iniciatyvų yra ypač pikantiška. Pasak D.Medvedevo, bus gerokai sustiprinta valstybinių konkursų ir sandėrių tvarkos kontrolė. Kitaip tariant, D.Medvedevas užsimojo prieš artimiausių V.Putino bendražygių turtą. Ne paslaptis, kaip jie lobo iš tokių „teisinių” procesų, kaip „Jukos” turto dalybos, kitų energetikos kompanijų aktyvų pardavimų ir netgi užsienio skolų nurašymo.
Be to, D.Medvedevas nori sustiprinti valdininkų turto kontrolę ir sudaryti sąlygas ikiteisminiam valdininkų sprendimų apskundimui. Neaišku, ar tai nebuvo atsitiktinumas, bet jau kitą rytą po D.Medvedevo pareiškimo, krito pirmoji antikorupcinės kapmanijos auka. Ja tapo Maskvos Federalinio arbitražo teismo pirmininkė Liudmila Maikova. Dar gražiau, kad skandale minimas ir Maskvos meras Jurijus Lužkovas. Pasirodo, kad jam padedant, L.Maikova pusvelčiui įsigijo 2 butus Maskvoje, o vėliau vieną jų pelningai pardavusi, liko, kaip sakoma, ir su butu, ir su pinigais. Be to, šis skandalas sutapo su vakar Kremliuje surengtu posėdžiu, kuriame D.Medvedevas aptarinėjo Rusijos teismų sistemos ydas.
Klaida ar sukilimas
Kaip besvarstysi, D.Medvedevo pareiškimai verčia premjerą V.Putiną labai nepatogiai jaustis. Vienaip, jis tiesiog privalės pagirti savo globotinio iniciatyvas, nes negali gi viešai kritikuoti kovos su korupcija. Kitaip, tai reikštų, kad jis pripažins, kad jo sukurta biurokratinė sistema yra visiškai sugraužta korupcijos, o tai jau visai nepageidautinas dalykas „nacionaliniu lyderiu” tituluojamam politikui.
Kitas sunkus klausimas – kodėl D.Medvedevas ėmėsi taip garsiai skelbti karą korupcijai. Jei tai buvo apgalvotas žingsnis – lieka tik žavėtis prezidento drąsa! Vos sėdęs į savo globėjo kėdę, jis kaip mat sukilo prieš premjerą. Tuo beveik neįmanoma patikėti. O jei tai buvo netyčinė klaida – tai vargas jums, Dmitrijau Anatolijevičiau! Ir vargas visiems jūsų patarėjams, pražiopsojusiems tokią nedovanotiną klaidą. Už tokius pokštus baudžiama griežtai ir skausmingai. Aišku, spaudoje apie tai nebus nė žodžio, bet „prie keturių akių” premjeras turėtų gerai įkrėsti neklusniam įpėdiniui. Tokiu atveju, greitai reikėtų laukti dar daugiau kadrinių pakeitimų, kad naujai iškeptas prezidentas būtu patikimiau „apsaugotas” nuo savo paties iniciatyvų.